Ar ES parašys Lietuvos istorijos vadovėlį?

Neretai valstybinių švenčių metu ar įvairiuose renginiuose galime išvysti ne vieną politiką, ranką prie širdies pridėjusį, ir rimtu veidu giedantį Lietuvos tautinę giesmę. Viename posme yra žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Deja, gretos politikų, suprantančių šių žodžių tikrąją reikšmę, vis mažėja. Istorinę atmintį ir istorinės atminties politiką stengiamasi ištrinti arba paversti vienos ar kitos ideologijos tarnu. Beveik kaip okupacijos metais, kuomet istorija buvo perrašinėjama taip, kad būtų palanki ir draugiška okupantams.

Šiandien istoriją perrašyti nelengva, tačiau pasitelkti ją savo tikslams kurį laiką bandė dažnas Europos federalizmo šalininkas. Jų teigimu, istorija priklauso tiems, kurie ją kuria šiandien, o ne „populistams“, kurie „nostalgiškai laikosi įsikibę į praeitį ir atsisako žvelgti į ateitį“.  Supraskime – noras stiprinti valstybingumą, ugdyti tautinę ir istorinę savimonę yra siejamas su populizmu.

Atrodo, esame pernelyg silpni, kad galėtume atsilaikyti tokioms manipuliacijoms kaip ankstesnio Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barosso, kuris Europos Sąjungą (ES) lygino su imperija ir nuolat kalbėjo apie bendrą ES istorinį pasakojimą, nepaisydamas, kad tam prieštaravo nemažai valstybių narių. Tačiau, anot buvusio pirmininko ir jam pritariančiųjų, tokią istoriją būtina sukurti, kadangi be to nebus vertybinio pagrindo ir labiau integruotai, galbūt federacinei valstybei, kuri skirtingas teritorijas turėtų suvienyti istorine, kultūrine, tautine ar dar kokia kita prasme. Paradoksalu, tačiau viena ranka norėta įtvirtinti bendrą istorinį pasakojimą, kuomet kita ranka buvo stengtasi panaikinti viską, kas yra stabilu ir nekintama. Šis dar karštesnis noras pasipriešinti bet kam, kas yra istoriška, ir tikėjimas visuotine pažanga galiausiai privedė bandymus sukurti ES  istorinį pasakojimą apie visišką fiasko. Šiuolaikinė ES savo esme yra istoriška, ir tai dar viena priežastis, kodėl bendras istorinis pasakojimas  yra neįmanomas.

Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo istorinio naratyvo kūrimą, pasakojimą ir gynimą. Todėl ES lygmeniu neįmanoma susitarti dėl bendros ir visiems priimtinos įvykių interpretacijos. Tačiau tai nereiškia, kad privalome griežtai atsiriboti nuo ES vykstančių diskusijų dėl istorinės politikos. ES lygmeniu be galo svarbu sutarti bent dėl esminių žemyno istorijos įvykių ir tragedijų vertinimo. Juolab, kad pastaruoju metu minėti įvykiai tampa įvairių dezinformacijos, ar kitų informacinio karo priemonių taikiniais. Esminis nesutarimas, ypač aktualus Lietuvai – skirtingas nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų vertinimas. Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare prieš Vokietiją negali būti išlyga ir atleidimas už penkis dešimtmečius trukusią nepriklausomų valstybių okupaciją ir gyventojų represijas. Lietuva privalo siekti ES lygmeniu sulyginti komunizmo nusikaltimus su nacių nusikaltimais žmonijai.

Tai nėra naujas tikslas, jau seniai dėjome pastangas tai padaryti: 2008–2012 m. vyriausybės kadencijos metu istorinė politika buvo įtraukta į Užsienio reikalų ministerijos užsienio politikos strategiją, parengtos gairės diplomatams, kaip nuo nedraugiškų išpuolių apginti mūsų istoriją, tačiau visa tai iki šiol renka dulkes stalčiuose. Bet juk dabar, kai Rusijos informacinės atakos tik sustiprėjo, būtent šios priemonės, jeigu būtų taikomos ir vystomos, galėjo atlikti pagrindinį tokių išpuolių nukenksminimo darbą. Todėl ES politikos kontekste Baltijos ir Višegrado valstybės privalo atgaivinti iniciatyvas, kurios užtikrintų deramą komunizmo pasmerkimą bei lygiavertį totalitarinių režimų aukų vertinimą Europoje. Skirtingos šių dviejų totalitarinių režimų interpretacijos, Europą siekiančios suvienyti organizacijos rėmuose, yra ne tik neteisingos istoriniu požiūriu, bet ir žeidžia komunistinių režimų aukų atminimą – žmonių kančios ir gyvybės negali būti vertinamos skirtingai.

Ne vien mūsų ryžto trūkumas lėmė nesėkmes, bandant sulyginti nusikaltimus. Daugelis  komunistinio teroro nepatyrusių „senųjų“ ES valstybių lengvai gali įvardinti nacių vykdytus nusikaltimus žmoniškumui, pagrindines žydų žudymo vietas ar aukų skaičių. Tačiau tų pačių žmonių paklausus apie komunizmo įvykdytus nusikaltimus, retas galėtų įvardinti net kokie jie buvo, o dažnas gal ir paklaustų, ar į Sibirą žmonės važiavo ne savo noru.

Taip pat trukdo ir kai kurių valstybių, pavyzdžiui Prancūzijos teigiamas požiūris į komunizmo ideologiją. Daug šiuolaikinės kairės politikų Europoje neslepia savo simpatijų komunizmo ideologijai, o senesnės kartos kairieji yra netgi dalyvavę komunistinių judėjimų veikloje.

Istorinei politikai vis dažniau patenkant į tarptautinių santykių darbotvarkę, itin rizikuojame nekurdami savo istorinio pasakojimo ir politikos.  Istorija ir istorinė politika yra neatskiriama kiekvienos valstybės tapatybės dalis. Valstybė turi lavinti savo Tėvynės istorijai ištikimą visuomenę,  nes jei valstybė to padaryti nesugebės – visuomenė taps paviršutiniška, vartotojiška, parsidavėliška ir neatspari grėsmėms.

Natūralu, kad tokia visuomenė nesugebės pasipriešinti ir dezinformacijai, kuri dažnai bando juodinti svarbiausius Lietuvos istorijos epizodus: partizanų kovas, Sausio 13-osios, 1941 m. įvykius ir t. t. Netgi matydami visa tai mes toliau vengiame pateikti aštrius klausimus žmonėms, kurie mums meluoja į akis. Dar daugiau: dažnai net pasiūlome pamirši nuoskaudas ir „žiūrėti tik į ateitį“...

Kad iš tiesų suvoktume istorijos politikos svarbą, palyginkime Lenkijos ir Lietuvos reakciją į du  dezinformacijos incidentus. Prieš kelerius metus Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas Barakas Obama nacių stovyklas pavadino lenkiškomis mirties stovyklomis. Tuometinis Lenkijos Premjeras Donaldas Tuskas pareikalavo B. Obamos atsiprašyti jo ir visos lenkų tautos, nes tai buvo ne lenkiškos mirties stovyklos, o nacių mirties stovyklos okupuotoje Lenkijoje. Šiais metais Lenkijoje buvo priimtas įstatymas, kuris draudžia nacių mirties stovyklas vadinti lenkiškomis stovyklomis, ir taip  galutinai užkerta kelią informacinėms atakoms šalies viduje bei numato atsakomybę pažeidėjams. Tuo tarpu ne taip seniai Lietuvoje Rūta Vanagaitė kartu su Efraimu Zuroffu ėmė skleisti melą apie tai, kad Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo žydšaudys. Premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, o Tautos atstovybei vadovaujantis Seimo pirmininkas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Minėtos reakcijos aiškiai rodo, kad mūsų valstybė nėra pajėgi apginti savo istorijos ir tiesos –  mes tylime, o tylėjimas reiškia neturėjimą ką pasakyti, kuris yra suprantamas kaip leidimas toliau tęsti pasibjaurėtinas melo kampanijas.

Deja, bet šiandien vis dar turime įtikinėti savo politikus, kad istorinės atminties politika yra viena pagrindinių sąlygų valstybės išlikimui ir visuomenės darnai. Net švęsdami savo valstybės šimtmetį akcentuojame tapimą modernios Europos dalimi, o ne tautinį ir istorinį pasakojimą, kurio pagrindu prieš šimtmetį mūsų valstybė buvo sukurta. Liūdna, kad turime įtikinėti savuosius politikus, jog jei nekursime istorinės atminties politikos, ateinančio Lietuvos valstybės bei tautos šimtmečio nebešvęsime – galbūt žemėje gyvens lietuviai, bet neliks lietuvybės turininio, o kartu ir prasmės švęsti. Matydami, kaip priešiškos mums jėgos bando perrašyti mūsų istoriją, kaip visuomenė nebesieja savęs su Tėvyne ir tauta – turime susivienyti vardan savo valstybės išlikimo. Ne ES, ne kas nors kitas, o tik mes patys privalome parašyti istorijos vadovėlį Lietuvos ateities kartoms. Tik autentiška ir stipri Lietuva galės kurti stiprią Europą!

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tadas

Tadas portretas
Lietuva ir taip turi savo bėdų, nereikia išsigalvoti jų daugiau, jog ES kenkia tautiškumui, ko nėra, ir kurį ji kaip tik skatina, ir nereikia dar jog ir Lenkijos bėdos Lietuvai taptų aktualios.

Dan

Dan portretas
Labai geras straipsnis. Ačiū tau, Kamile.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kai lozungai eurus paverčia į nulį
    Kai lozungai eurus paverčia į nulį

    Lozungais mąstantys mūsų politikieriai dar kartą įrodė, kad neturi, ką veikti. Štai vieniems užplaukė, jog nereikia į šalį įleisti kažkokio proputiniško dainuotojo, ir net mano, kad tai yra labai svarbi kova su tėvišk...

    2
  • Viskas arba nieko
    Viskas arba nieko

    Kuo ilgiau mindau žemelę, tuo stipriau pradedu tikėti: tam tikri žodžiai, ypač žmogiškųjų santykių srityje, turėtų būti tabu. Jų vartojimas galėtų būti griežtai sankcionuotas, o už pražangas reikėtų keletui valandų nueiti į savo ...

    9
  • Teisė būti laimingam
    Teisė būti laimingam

    Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvide&scar...

    10
  • Apie anoniminius lojikus
    Apie anoniminius lojikus

    Vilniuje atidarytas unikalus muziejus "Mo". Unikalus tiek ekspozicija, tiek pastatu, o labiausiai tuo, kad tai dviejų žmonių dovana visuomenei. Ir, kaip neretai būna, visiems išsyk parūpo, kokia jiems iš to nauda, kas čia už viso...

    62
  • Sukurta pagal tikrus įvykius?
    Sukurta pagal tikrus įvykius?

    Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibir...

    2
  • Režisieriui reikia D. Trumpo
    Režisieriui reikia D. Trumpo

    Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdien...

    4
  • Teisus, kol gyvas
    Teisus, kol gyvas

    Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresn...

  • Kokio prezidento reikia Lietuvai?
    Kokio prezidento reikia Lietuvai?

    Mano nuomone, šiandien tai aktualiausias klausimas aktyviai mūsų visuomenės daliai. Kokiu keliu pasuks mūsų valstybė, nemažai priklausys nuo mūsų pasirinkto šalies lyderio. Koks jis bus – nuosaikus ir diplomatiškas, kaip buv...

    4
  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    10
Daugiau straipsnių