- Ramunė Sakalauskaitė, LRT
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Sausio 13-ąją prisiminsime žuvusiuosius už laisvę. 1991 metais atsisveikindami su tikrai laisvais Respublikos piliečiais, kurie tapo pirmosiomis Nepriklausomybės aukomis, jautėmės kaip viena darni šeima. Lydint didvyrius į paskutinę kelionę, duotas priesaikas gyventi pagal jų išpažintas dorovines vertybes, mylėti, aukotis tėvynei ir laisvei. Kur šiandien dingo pažadai, duoti prie didvyrių karstų? Nejaugi laisvės dvasia iškeliavo kartu su žuvusiaisiais?
Paradoksalu, tačiau, kaip rašė Baltarusijos rašytoja Svetlana Aleksijevič, mokėjome žūti už laisvę, tačiau neišmokome gyventi laisvėje. Ar dar liko tautoje bendrų interesų?
Nuo senų laikų žinoma, kad kultūros pagrindas – vertybės. Jos sieja arba skiria. Vertybes formuoja kultūra, kuri yra paveldima arba išmokstama. Deja, pastaruoju metu vis daugiau žmonių su ja nesisaisto. Kažin, ar apklausus būrį žmonių pavyktų sudaryti 10-ies vertybių sąrašą, panašų į 10 Dievo įsakymų? Koks šiandien bendras, visus Lietuvos piliečius siejančių vertybių vardiklis?
Simboliška, kad medikai, gelbėję sausio 13-osios žudynių aukas, šiemet pirmieji pradėjo į dienos šviesą traukti valstybės bėdas. Būtent gimusieji laisvoje Lietuvoje arba tiek laiko kaupusieji darbinę patirtį ėmė atvirai kalbėti apie orumą ir pagrindines savo teises. Neretai į teisėtus reikalavimus atsakoma su pašaipa ir abejingumu. Vis labiau išsikeroja jautrumo stoka.
Iš Lotynų Amerikos atvykę užsieniečiai, kuriuos apklausė komunikacijos bakalauro darbą rašiusi Mykolo Romerio universiteto studentė, pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai yra individualistai, kuriems rūpi trumpalaikė nauda, žmonės bijo keisti tai, kas įprasta, vyrauja patriarchalinė visuomenė ir „išplautos“ vertybės.
Kaip liūdnai beskambėtų, atkūrus nepriklausomybę beveik galutinai prarastas Vilniaus kraštas. Lenkų tautybės dvyliktokai negeba lietuviškai suformuluoti klausimo, o laisvalaikius leidžia vykdami į dviejų savaičių kelionę į Lenkiją, kurią už 50 Eur. organizuoja jų tautiečiai. Lietuva ir Nida jiems nepasiekiama, it kokia Amerika mūsų senjorams.
Sausio 13-osios naktį, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje žmonės stovėjo prieš tankus ir automatus, tamsą ir smurtą, begėdišką melą ir šmeižtą. Šiandien daug europietiško prisitaikymo ir postmodernaus baudžiavinio mentaliteto. Lietuvą valdo susikompromitavusių arba įstatymų paraštėse atsidūrusių partijų atstovai. Nėra lyderio, kuriuo tikėtų bent pusė tautos. Kalbos apie atsakomybę ir paprastus žmones prisimenamos tik prieš rinkimus. Politikus veikti skatina ne ideologija, o asmeninė puikybė arba nepakantumas varžovams.
Jeigu nepaisoma 1991 metų sausio 13 dieną žuvusiesiems duoto pažado jų pavyzdžiu remti laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus, gal vertėtų pasinaudoti rašytojo Boriso Akunino patarimu įvesti privalomuosius egzaminus dalyvaujantiesiems rinkimuose. Jeigu, kaip teigia rašytojas, už vairo gali sėsti tik tas, kuris yra išmokęs kelių eismo taisykles, tai ir gal ir balsavimo teisę reikėtų suteikti tik tiems, kurie išmano įstatymus, turi atsakomybės jausmą ir rūpinasi valstybe? Priešingu atveju sausio 13-osios auka bus bevertė, o mes ir toliau gyvensime individualistinėje dvasinėje tamsoje, kurioje labiau įprasta šaipytis iš sąvokų „tauta“, „valstybė“, „pasiaukojimas“.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...