Ar „tikra moteris“ – tikra?

Neseniai perskaičiau labai šaunią Donato Paulausko knygą "F* – žodis, kurio negalima minėti". Be joje aprašytų intriguojančių istorinių etapų, tokių kaip moterų kova už teisę balsuoti ar mokytis, informacijos apie tai, kiek procentų brangiau prekės moterims kainuoja už analogiškas vyriškas (šis reiškinys, beje, net turi pavadinimą – "rožinis mokestis"), įsiminė ir skirtingo berniukų bei mergaičių auklėjimo apžvalga. Autorius priminė dažnai nė nesureikšminamą vaikų aprangos kodo koloritą (berniukai – mėlynai, mergaitės – rožine spalva), absurdiškus draudimus mergaitėms (nesikarstyti kaip bernui po medžius) ir visiškai skirtingus reikalavimus ugdant tą jauną žmogutį. Nors iš esmės biologiškai nedaug kuo ir skiriamės, iš berniuko tikimasi, kad šis bus drąsus ir tvirtas, o iš mergaitės – kuklumo ir rūpestingumo.

Tik ar toji tikra, visus kriterijus stebuklingai atitinkanti moteris egzistuoja? Vargu. O jei kur nors tokia ir yra, tai greičiausiai pretenduoja ir į nelaimingiausios moters titulą.

Bet visa tai – tik trumpa įžanga į tolesnį gyvenimą. Sunku suprasti, juokingai ar graudžiai skamba šalia vienas kito sudėti kai kurie lūkesčiai tai tikrajai moteriai. Ji privalo ir nebūti svorio apsėsta etatinė dietininkė, ir prisižiūrėti. Gerbti ir vertinti save, bet neprarasti kantrybės ir nepasiųsti velniop tų, kurie ją menkina (damos juk nesikeikia, pamenate?). Turėti blizgančiai iššvarintus namus, bet nebūti vien neįdomia, namuose tupinčia vyro išlaikytine. Miegamajame nebūti lenta, tačiau ir patirties nekaupti per praktiką. Mokėti ruošti gurmaniškus patiekalus, bet turėti ir svarbesnių interesų. Sugebėti aplinkinius paguosti per sekundę, it mostelėjus burtų lazdele, o pačiai niekuomet neprarasti kontrolės. Turėti savo nuomonę, tik ne per tvirtą ir ne per nepatogią. Net 50-ies palaikyti formą, bet nebūti pernelyg raumeninga, nes tai jau nemoteriška. Pasitikėti savimi, bet mergaitiškai rausti išgirdus komplimentą, nes tikra moteris – drovi.

Ir dar daugybė šitokių oksimoronų, kuriais net ir protingos,  nuostabios moterys kažkodėl vis dar matuoja savo vertę. Kad ir kokios žavios, ypatingos būtų, dažnai jaučiasi nepasiekusios tos "tikros moters" kartelės. Tik ar toji tikra, visus kriterijus stebuklingai atitinkanti moteris egzistuoja? Vargu. O jei kur nors tokia ir yra, tai greičiausiai pretenduoja ir į nelaimingiausios moters titulą. Nes kai nesiliauji vaikytis to, ko iš tavęs tikisi kiti ar laikytis primestų ar nežinia kodėl susigalvotų elgesio taisyklių, rizikuoji labai greitai pati užmiršti, kas esi iš tikrųjų.

Žinote, kas mano manymu, yra tikros moterys? Aš. Jūs. Mamos, močiutės. Bevaikės. Namų šeimininkės. Karjeristės. Boksininkės. Šokėjos ir statybininkės. Apkūnios. Modeliai. Kultūristės. Išpuoselėtais nagais. Ir rankomis, niekada nemačiusiomis manikiūro. Kepančios skaniausius tortus. Nė kiaušinienės nemokančios iškepti. Kodėl? Nes visos jos – vienodai tikros. Iš tikrųjų. Ne projekcija visuomenės, vyrų ar savo pačių sugalvotų idealų. Jos – gyvi, egzistuojantys ir realūs žmonės. Tikros, tikriausios moterys. Labai viliuosi, su kiekviena diena vis rečiau pagalvosiančios, kad orchidėja žydi ne taip gražiai, nes prie vazono pabiro žemių. Ir moteriškumo nematuosiančios žodžiu "privalau".