- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Pastarojo laiko įvykiai paviršiun iškėlė ne pačių gražiausių dalykų. Pirmiausia tai, kad, nepaisant kosmopolitiškėjančios bei lyg ir civilizuotos visuomenės, daugeliu klausimų konsensuso pasiekti vis dar nesugebame. Jei kažkas vyksta ne pagal kurios nors grupės norus, iš įžeistųjų burnų pasipila ne patys mandagiausi pasisakymai. Ypač jei yra galimybė jais drabstytis pasislėpus už anonimiškumo skydo. Bet šį kartą ne apie tai.
Jau kurį laiką iš galvos man neišeina dabartinių įvykių epicentre esančios moters mintis, kad jai epitetas žydelka skamba įžeidžiamai. Žinoma, leksika toks jau dalykas – kai kuriuos terminus interpretuoti galima įvairiai. Štai ir mano pačios buvimas žydelka – toks gan paradoksalus. Kadangi manosios žydiškos šaknys – ne iš mamos pusės, pagal judaizmo įstatymus aš apskritai ne žydė. Su mano šviesiais plaukais ir žaliomis akimis geneologinis medis irgi nėra akivaizdus. Religijos – išvis jokios – taip pat neišpažįstu. Ir vis dėlto žmonėms paprastai užtenka išgirsti pirmąsias tris mano pavardės raides ir pasidaro aišku – nors ir geltonkasė, bet ne lietuvaitė.
Yra draugų, kuriems vienas iš kreipinių mano adresu – žydukė. Kai kurie jų – patys visiškai ar pusiau žydai, kiti grynakraujai lietuviai. Ir, tiesą sakant, nieko blogo čia nematau. Lygiai tas pats, jei kas nors pavadintų šviesiaplauke, žaliaake ar panele. Galima purkštauti: "Aš visų pirma žmogus, asmenybė, turiu vardą!", bet iš esmės taip konstatuojamas nė kiek neįžeidžiantis faktas apie žmogų, ir tiek. Ko pykti? Ar Lietuvoje gyvenantis italas, prancūzas, vokietis įsižeistų, jei aplinkiniai kartkartėmis paminėtų jo tautybę? Greičiausiai ne. Ir štai iš čia kyla visa šio reikalo problematika. Daug kam ne iki galo žinomas skaudus istorinis kontekstas: dėl vienintelės priežasties – tautybės – ne taip jau ir seniai išžudyti buvo beveik 200 tūkst. Lietuvos žydų. Be to, dėl, neslėpkime, ilgus metus nenykstančių antisemitinių pasisakymų, terminas "žydas" jau pats savaime spėjo persisunkti kažkokia negatyvia reikšme. Tad ne stebuklas, kad kai kuriuos jis gali skaudinti.
Nemalonu ir apmaudu, nes suvoki, kad nors pats gyveni išsilavinusių bei adekvačių žmonių burbule, yra dar kita visuomenės dalis – įniršusi ir agresyvi bet kam nors truputį kitokiam.
Per savo dvidešimt penkerius metus nelabai patyriau, kad kas į akis įžeidinėtų dėl kilmės. Pamenu nebent vieną atvejį, kai, turbūt laikydama mane šimtaprocentine lietuve, per vakarienę bičiulio namuose viena nepažįstama girta prietranka leptelėjo, kad Hitleris per mažai žydų išžudė. Akimirkai buvo šmėstelėjusi pagunda jai ant galvos užversti taurę raudonojo, bet pagailėjau gero daikto. Nebyliai susižvalgėme su draugais, beje, trimis lietuviais ir rusu, pakilome nuo stalo ir išėjome. O štai apie laido riterius jau kita kalba. Kai mano tekstus pradėjo publikuoti viešai, neretai po straipsniais, kuriuose joks tautybės klausimas išvis negvildenamas, pasirodo įvairaus plauko įžeidinėjimų vien dėl žydiškos mano pavardės. Nuo pasvarstymų, kad turėčiau gerai išmanyti gestapininkų darbą, iki labai tiesioginių pareiškimų, kad lietuviškoje spaudoje žydė dirbti neturėtų. Ir būtent tai yra dalykai, kurie žeidžia iš tikrųjų.
Bet, žinote, mane lygiai taip pat žeidžia ir kiti ksenofobiniai ar šiaip agresyvūs siauraprotiški amsėjimai. Man gėda ir liūdna, kai girdžiu juodaodžių palyginimus su beždžionėmis ar musulmonų pravardžiavimą babajais. Man šlykštu skaityti komentarus, kur azijiečiai vadinami čiurkomis, lenkai – pšekais, o rusai – išvis prasigėrusiais padugnėmis. Manau, kad prie tų bjaurybių prisilietus šlykštu darosi kiekvienam padoriam žmogui. Nemalonu ir apmaudu, nes suvoki, kad nors pats gyveni išsilavinusių ir adekvačių žmonių burbule, yra dar kita visuomenės dalis – įniršusi ir agresyvi bet kam nors truputį kitokiam. Linkusi demonizuoti kitos tautybės, odos spalvos ar tikėjimo žmones, absoliutinanti juos į grėsmingą vienį, primesdama nuodėmių ir kaltinanti dėl savo bėdų. Taip ir norisi šitaip kalbančius paimti už atlapų, papurtyti ir pasakyti, kad kuria problemas iš niekur. Juk dabar 2019-ieji ir, norime to ar ne, negyvename vieni nuo kitų izoliuoti. O jei atsikratytume stereotipinio mąstymo ir išankstinių įsitikinimų, absoliučiai visiems būti būtų tik geriau. Ir, ką gali žinoti, gal atvėrus akiratį, žydelka vieną dieną taptų net komplimentu?
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...