Artėjant Vydūno 150-mečiui

Vydūnas Nobelio premijos laureato Thomo Manno teiginį – materija savo gelmėje yra nemateriali – atskleidė plačiau ir giliau.

Visa savo kūryba Vydūnas tvirtina, kad sąmonė yra būties pagrindas, visas regimas pasaulis yra kilęs iš Didžiojo Slėpinio, ir jame randa ir žmogaus, ir tautos, ir visa ko prasmę. Savo straipsnyje "Viltys dėl tautos ateities" jis rašo: "...Galima numanyti, kad visa tai, kas gyvenime vyksta, yra ryškinimas tam tikros prasmės. Taip reikėtų ir tai suprasti, kas tautai lemta. Kaip kiekvienas žmogus, taip ir visa tauta yra įterpta į Kūrybos vyksmą. Jis siekia vis tobulesnio atskleidimo esmiškojo gyvumo. Matyti tai veikiausiai žmonėse. Tik ne visi tai stebi. Tas atskleidimas vyksta labai slankiai (...) Visa tai nušviečia ir tuo gyvina žmogaus esmė, jo sąmonė arba, kaip ir sakoma, jo dvasia-siela. Tik ji turėtų nuolatai šviesėti. Atitinkant to šviesėjimo laipsnį, pasireiškia kūnas su savo reikalais, nuotaika su savo būsenomis ir protavimas su savo pasitikrinimais."

Vydūno, kaip ir visų, artimų egzistencinei filosofijai, rašytojų, niekados neapleidžia du klausimai – žmogaus ir pasaulio pradžia, prasmė ir begalybė, ir galimybė įžvelgti "esmiškojo gyvenimo tobulesnį atsiskleidimą".

Erdvėje tarp tų dviejų klausimų Vydūnas numato savo ieškojimų, numatymų, patvirtinimų ryškėjančių egzistencinių esmių koordinates.

Jis pats, kaip nenurimstanti asmenybė, skiria savo įžvalgas ir atradimus mums. Vydūnas niekados neužsimena, kiek intelekto, dvasinės energijos, fizinių galių skiria tautai, žmonėms, dabarčiai su ateities ženklais, tačiau aiškiai tvirtina – tautos augimui reikia visa aukoti. Visas mūsų atlygis jam – kiekvieno žmogaus esmės šviesėjimas ir prasmingas dalyvavimas Kūrybos vyksme.

Gilinantis į Vydūno asmenybę, atskleidžiant jo gyvenimo ir darbų reikšmingumą ne tik šiandienai, bet ir rytdienai, vis dėlto netikėtai pradedame susimąstyti – kiek jis paaukojo savo talento, savo laiko, savo pranašiškų įžvalgų, savo intelekto ir galių stengiantis atsakyti į klausimą: ar verta aukotis dėl gyvenimo, kuris susinaikins, pasiekęs ribą, už kurios aiškėja bejėgystė ir likiminės klaidos, ir didelių aukų beviltiškumas? Nelengva atsakyti į šį klausimą, nes savo atsakymus agresyviai, ciniškai, net nužmoginančiai skanduoja kasdienybės realybė. Bet Vydūnas mąstė kitaip. Jis dar jaunystėje pasirinko "uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas. Vien turiu tai akyse, kad mūsų tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų". Ir visą gyvenimą nuosekliai jį vykdė, tvirtai tikėdamas žmogaus dieviškumu, blogio apraiškas telaikydamas "griaunančių Kūrybos galių veikimu". Vydūnas pirmiausia gilinosi į žmonijos per tūkstančius metų paliekamus supratimus apie žmogų ir tomis sampratomis remdamasis susikaupdavo prie žmonijos ir pasaulio istorijų.

Jam buvo svarbu visumos sąranga, slėpiningoji žmogaus didybė ir dar slėpiningesnis nužmogėjimo gaivalas, pasislėpęs už instinktų gūdumos.

Vydūnui kasdienė realybė žmoguje ar tautoje niekados netapdavo žūtbūtinėmis skirtybėmis. Jis ypač pabrėždavo savo tautiečių daiktiškumo suvokimą – daiktiškumas turėtų nepavergti lietuvio protavimo ir dvasios; lietuviai nuo seno teikė pirmenybę dvasinėms vertybėms, jų senoji tikyba aukštino dorą, teisingumą, žmoniškumą. Vydūnas nurodo, kad lietuviai per visus amžius išlaikė esmiškąją žmogaus laikyseną, tautos daugumoje išliko esmiško žmoniškumo, kas lems ir mūsų ateitį. Jis netgi numato mums skirtą uždavinį: "Lietuvių tautai gal įsakmiau negu kitoms tautoms užduota būti žmonijoje žymaus žmoniškumo atsiskleidimu. Tokiu būdu ji liktųsi reikšmingu Kūrybos veiksniu." Vydūnui mūsų esmiškasis žmoniškumas ryškėja kūno ir dvasios vientisume, todėl keleivio pėdos liečia ne tiktai dulkes ir kelio žvirgždą, bet ir Žemę – kaip Saulės sistemos ir Visatos dalį, žvaigždes – kaip begalybės ženklus.

Jis ypač pabrėždavo savo tautiečių daiktiškumo suvokimą – daiktiškumas turėtų nepavergti lietuvio protavimo ir dvasios; lietuviai nuo seno teikė pirmenybę dvasinėms vertybėms, jų senoji tikyba aukštino dorą, teisingumą, žmoniškumą.

Ir kūniškame žmogaus gyvenime jaučiamas dvasinis gyvenimas – savas ir kartu priklausomas Visumai, todėl Vydūnui tauta ir kiekvienas žmogus nėra atskiros dalys, atkertamos nuo Visumos kalba, papročiais, tikėjimais, mitais, savomis egzistencinėmis paslaptimis.

Vydūnui tautos ir žmogaus savitumai yra visos žmonijos šviesiosios savitumo dalys, be kurių nebūtų slėpiningo visuotinio žmonijos reikšmingumo. To reikšmingumo, per kurį apreiškiamas gyvenimo viešpatingumas kaip sielos kultūros apraiška. Todėl sielos kultūra kiekvienoje tautoje turėtų būti svarbiausias dalykas. Jos ugdymas ir mūsų mažai tautai būtų išlikimo ir augimo sąlyga, iš to ryškėja tarsi ir gairės ateičiai:

– Lietuva pasaulyje gali tapti viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų;

– iš susitikimo su pačia Aukštybe žmogui pareina visa galia, kuri jį aukština, ir taip jis iškyla iš paprastojo žmoniškumo į aukštesnįjį, pilnesnįjį – į dieviškąjį;

– žmogus dar neišnaudojo visų prigimties galimybių, o jį jau prislėgė materija; žmogus virto jos priemone, net jos vergu;

– aiškiausiai tautiškumas atsiskleidžia žmoniškume; taip per kiekvieną žmogų patikrinamas tautos likimas;

– tautiškumas pasireiškia ne tik mąstymu ir bendravimu gimtąja kalba, bet ir regėjimu, kilnumu ir šviesia sąmone, kuri yra sąžinės vienu iš svarbiausiųjų klodų.

Taip Vydūno žmoniškosios dvasios vedami nepasiklysime, jei kartais pajusime, kad mes vienais ar kitais atvejais neįveiksime blogio. Tai nebus pralaimėjimas, bet paskatinimas imtis konkrečių darbų, turiningos veiklos, kurie įveikia neryžtingumą ir klampias abejones.

Vydūno iškeliamos ir mums dovanojamos vertybės netampa tik vienos kartos, vienos asmenybės savastimi, nepastebimai neišdyla, nepasislepia amžių ūkanose.

Esame liudininkai, kad artėjantis Vydūno 150-metis ir 2018-ųjų paskelbimas Vydūno metais tik patvirtino švietėjo – filosofo, rašytojo, tautos dvasinio mokytojo – tiesų aktualumą. Patvirtino svarbią tiesą – be sielos kultūros, be žmoniškumo idėjų esame šiuolaikinėje civilizacijoje nykūs paklydėliai skaitmeninėse erdvėse su skaudžiai žiojėjančia tuštuma – bedvasiai.

Tikime, kad bus skaitytojų, kurie atsimins, kaip 1991 m. lietingą spalio vakarą į Kauną iš senųjų Detmoldo kapinių buvo atvežtas cinkuotas karstas, apdengtas jau laisvos Lietuvos trispalve. Bus skaitytojų, kurie tada jautė visa esatimi, kad iš tolimo krašto, kur stūksojo pilkas akmuo su iškaltais gotiškais ženklais – Vydūnas 1863–1953 – Lietuvon sugrįžo TAS, kuris priminė mums, kaip kaip ir žmonijai, didįjį tikslą – iš tamsaus pažmoniškumo iškilti į taurųjį žmoniškumą iki paties dieviškumo.

Vydūno draugijos rūpesčiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame priemonių plane numatyta pastatyti Vydūno paminklą-biustą Kaune. Kauno miesto savivaldybė geranoriškai pritarė šiai idėjai, parengė Karo muziejaus sodelio rekonstrukcijos projektą, jame numatyta vieta Vydūno paminkliniam biustui šalia Martyno Jankaus ir Simono Daukanto – netoli Laisvės paminklo, greta tos vietos, kur 1991 m. spalį kauniečiai pagarbiai sutiko taurų Žmogų ir Didįjį Lietuvį, atvykusį mums priminti, kad aiškiausiai tautiškumas atsiskleidžia žmoniškume.

Tačiau dabar iškilo abejonių, ar šis taurus Žmogus, lietuvių tautos dvasios žadintojas ir žmoniškumo skelbėjas bus deramai pagerbtas. Pasigirdo balsų, kad Vydūnui čia ne vieta, nes Vydūnas nedalyvavo atkuriant valstybę, todėl jo paminklas nepageidautinas Tautos panteone. Kas tada buvo tautinės savimonės ir dvasios ugdytojas, tos Dvasios, be kurios išvaduojama tik teritorija, bet ne tauta, kurios dvasinės galios buvo ugdomos ne tik šeimose, bet ir Basanavičių, Kudirkų, Vaižgantų, Čiurlionių, Vydūnų, Maironių ir kitų didžiadvasių lietuvių sielovadose. Jose ir švytėjo pagrindų pagrindai – pasiaukojimo Tėvynei visa esatimi, visu dieviškumu, drąsa ir dvasia.

Reikėtų aiškiai suprasti, kad tautą augina kultūros žmonės, politikai tvarko valstybę, o kariai ją saugo ir gina. Visi jie verti didžios pagarbos. Vydūno reikšmė Lietuvai jau pripažinta: Vydūno metai bus pažymimi valstybės mastu, o jo atvaizdas juk ne be pagrindo buvo ant Lietuvos litų šalia Kudirkos, Daukanto, Basanavičiaus. Tad neturėtų būti trukdžių ir Vydūno biustui stovėti šalia jų. Juolab kad ir du trečdaliai (66 proc.) iš 664 balsvusių kauniečių tam pritarė.

Artėja Vydūno 149-asis gimtadienis. Švęsime jį per patį lygiadienį, kovo 22 d-ąją, 18 val. Kauno įgulos karininkų ramovėje. Bus galimybė pratęsti pokalbį apie Vydūną, jo reikšmę Lietuvai ir jį pagerbti. Gražu ir reikšminga, kad ramovė puošiasi Maironio žodžiais: "Ginkime kalbą, žemę, jos būdą! Ir ne tik ginklu – Daukantas buvo pirmas, paskyręs tam savo gyvenimą; kiek knygnešių prarado laisvę ir net gyvybę; daug garbingų lietuvių skyrė tam savo turtą ir darbą, bet liko nežinomais. Ryški Vydūno asmenybė, "spindulys begalinės šviesos", šviečia ne tik Lietuvai; ji jau gražiai pagerbta Vokietijoje paminklu Detmolde, ten rengiamasi ir pasitikti Vydūno metus. Tad dėl Vydūno deramo pagerbimo Lietuvoje neturi likti jokių abejonių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

šiuolaikinis

šiuolaikinis portretas
Visiškai sutinku su gerb.R.Keturakiu. reikėtų rečiau ieškoti pranašų svetur, daugiau tyrinėti savųjų šviesuolių palikimą. Mano subjektyvia nuomone, situacija su Vydūnu nepasikeis tol, kol į jo pusę nestos koks "ant bangos" esantis visuomenės veikėjas. Deja deja bet Vydūnui - kaip ir daugybei kitų svarbių asmenybių, reiškinių - trūksta paprasčiausios reklamos. reikia daugiau kartų šiuolaikiniame kontekste minėti Vydūno vardą, akcentuoti jo pasaulėžiūros svarbą, skleisti jo idėja - tada visais lygiais atsiras ir pagarba jam. Įsivaizduokite, marškinėlius su Vydūno portretu (juk toks fotogeniškas atvaizdas!). Kodėl nepaskelbus kovo mėnesio Vydūno mėnesiu - kaip tik pavasaris, atgimima,s kai norime išsilavyti per žiemą sustingusį kūną ir mintis. Žodžiu, Vydūnui reikia gero "piaro"!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    4
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių