Aukštojo mokslo sistemos grimasos

Universitetai stengiasi dėl biudžeto

Aukštesnis minimalus balas leidžia bent iš dalies spręsti aukštojo mokslo devalvacijos problemą. Kita vertus, jei universitetai gali išsilaikyti tik pritraukdami vos privalomus egzaminus išlaikiusius penketukininkus, tai parodo, kokioje gilioje duobėje yra atsidūręs Lietuvos aukštasis mokslas.

Pamatinės Lietuvos aukštojo mokslo problemos yra gerai žinomos – esame vieni iš Europos „lyderių“ pagal studentų skaičių, pirmaujame pagal universitetų skaičių, tuo tarpu nė vienas iš Lietuvos universitetų nepatenka į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą. Kitaip tariant, Lietuvos aukštasis mokslas yra orientuotas į kiekybę, bet ne į kokybę.

Galutinio studentų skaičiaus valstybė kontroliuoti negali. O ir neturėtų. Siekti ar ne aukštojo mokslo yra kiekvieno laisvas pasirinkimas. Tačiau ką valstybė gali kontroliuoti, tai valstybės finansuojamų vietų, arba krepšelių, skaičius. Tuo labiau, kokias specialybes valstybė renkasi finansuoti.

Pati krepšelių sistema yra gera, nes jos esmė – tai konkurencija dėl studentų. O konkurencija verčia universitetus pasitempti ir siūlyti geresnės kokybės išsilavinimą. Tačiau didžioji bėda yra ta, kad šiandien šis konkurencinis mechanizmas neveikia, nes konkuruodami dėl studentų (tiek valstybės finansuojamų, tiek ir pačių už mokslą mokančių) universitetai užpildo tik vidutiniškai pusę savo biudžetų. Likusi pusė yra finansuojama ES lėšomis bei fiksuotais valstybės asignavimais. O tai leidžia universitetams gerai gyventi per daug nesukant galvos dėl kokybės.

Situaciją pakeis sveika konkurencija

Atjungus universitetus nuo šios valstybinio (ir ES) finansavimo bambagyslės, nemaža jų dalis nebegalėtų išgyventi, o tai juos verstų galvoti apie veiklos optimizavimą, tame tarpe – ir jungimąsi su kitais universitetais.

Tuo pačiu, jei pripažįstame, kad studentų Lietuvoje yra per daug, tai valstybė turėtų mažinti krepšelių skaičių ir didinti vieno krepšelio finansavimą. Mažesnis krepšelių skaičius ne tik leistų pagerinti finansuojamo studento parengimo kokybę, bet ir didintų konkurenciją tarp universitetų bei iš rinkos stumtų prasčiausią išsilavinimą teikiančius universitetus. Kitaip tariant, sistema, kurios pagrindas yra konkurencija, leistų pasiekti visų pagrindinių tikslų – aukštesnės kokybės bei studentų ir universitetų skaičiaus mažėjimo.

Toks pat principas turėtų būti taikomas ir moksliniams tyrimams. Dabartinė sistema, ateinanti iš planinės ekonomikos laikų, kai menkas mokslinių tyrimų biudžetas yra padalinamas kuo platesniam skaičiui universitetų geriausiu atveju leidžia tas lėšas „įsisavinti“, bet neveda prie didesnės mokslinių tyrimų kokybės. Kaip ir bet kurioje kitoje pažangioje valstybėje, moksliniai tyrimai turėtų būti finansuojami projektiniu pagrindu, t. y., universitetai turėtų konkuruoti dėl mokslinių tyrimų lėšų, o finansavimas turėtų būti griežtai susietas su tyrimų kokybe ir aiškiai apibrėžtais rezultatais.

Norint, kad ši konkurencinė sistema veiktų, yra ir dar vienas būtinas elementas. Tai – kokybiški ir patikimi reitingai, leidžiantys abiturientams pasirinkti geriausią universitetą. Šiuo metu tokių reitingų Lietuvoje nėra, o tai veda prie situacijos, kai būsimi studentai universitetą renkasi ne pagal jo kokybę, bet pagal senelių ar tėvų stereotipus bei pagal tai, kaip seniai jis buvo įkurtas.

Dažnai yra teigiama, kad universitetai yra autonominės institucijos, saugomos Konstitucijos, kad niekas negali kištis į jų valdymą. Tebūnie. Bet valstybės rankose esančių finansinių svertų daugiau nei pakanka norint iš esmės pertvarkyti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą. Tiesiog reikia leisti konkurencijai atlikti savo purviną darbą.