Bėgliai, Vokietija ir mes

Dabartinis bėglių antplūdis, ko gero, yra didžiausias iššūkis Europos Sąjungai (ES) visoje jos istorijoje. Reikia viltis, kad bus galima išspręsti krizę nepakenkiant bendram Europos projektui.

Reikia priimti bėglių. To reikalauja mūsų istorijos patirtis – nėra žemyno, kuris nebūtų priglaudęs lietuvių. Ir Sibiro tremtinių kančias lengvino užjaučiantys vietos gyventojai, kurie patys itin vargingai gyveno.

To reikalauja eilinis solidarumas. Nuolat jo reikalaudami ir dažnai jo sulaukdami, negalimo nusigręžti nuo kitų ES šalių jos bėdų valandą, kai jos prašo paramos.

To reikalauja krikščioniškasis ir humanistinis gailestingumas. Bėglių priėmimo priešininkai dažnai vaizduoja ginantys krikščionišką Europos paveldą ir vertybes. Šie krikščionybės gynėjai turi žinoti, kad krikščionys raginami alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti, pakeleivį į namus priimti. Tai tik dalis labdarybės darbų kūnui.

To reikalauja eilinė savigarba. Turime įveikti išankstinės nuostatas, nemanyti, kad kitų rasių, religijų ir tautų žmonės yra menkaverčiai arba kokie nors laukiniai. Ir save, ir savo tautą žeminame, jei manome, kad 3 tūkst. bėglių kaip nors sugadins gyvenimą trims milijonams, kad mūsų gyvenimo būdas taip lengvai statomas į mirtiną pavojų.

Bet reikia priešintis naujausiems Vokietijos reikalavimams. Kanclerė Merkel pasiūlė įvesti privalomas kvotas pabėgėlių perskirstymui. Ji ragina nustatyti proporcinę sistemą, nepriklausomą nuo atvykstančių asmenų skaičiaus. Jei teisingai suprantu pasiūlymą, į Europą atvykus pusei milijonų bėglių, kiekviena šalis turi priimti nustatytą skaičių. Jei atvyksta milijonas bėglių, privalu priimti du kartus daugiau. Jei bėglių skaičius pasiekia du milijonus, privaloma priimti keturis kartus daugiau. Beveik ad infinitum.

Vokiečiai gražiai elgiasi atverdami savo širdis ir pinigines bėgliams. Jei Vokietija nori priimti milijoną bėglių, tai jos reikalas. Jei ji apgyvendintų du milijonus migrantų, turėtume žavėtis jos dosnumu ir geranoriškumu. Bet Vokietija negali priimti, tarkime, du milijonus bėglių, ir tada reikalauti, kad kitos ES šalys priglaustų 60, 50, ar 40 proc. tų atvykėlių. Juolab kad dėl to iš anksto nesusitarta, net nediskutuota.

Europa nebesaugo savo sienų, faktiškai jų nebėra. Vokietija suvaidino lemiamą vaidmenį jas bent laikinai sugriaunant. Europa be sienų yra dar patrauklesnė negu Europa su jomis. Anot dienraščio „New York Times“, į Vokietiją atvykę sirai ir irakiečiai savo giminaičiams rašo, kad vokiečiai jiems duoda butą, pinigų, patikrina sveikatą, tad skatina giminaičius skubiai atvykti.

Praeitą penktadienį svarbiausio Irako dvasininko ajatolos Ali al-Sistani atstovas, kaip ir ne vienas Irako valdžios pareigūnas, paragino jaunimą būti kantriais ir likti šalyje, nekeliauti kitur. Jau paplitusi žinia, kad Europa nebesaugo savo sienų, skatins kitus, ypač afrikiečius, išnaudoti šią progą, kol durys dar neužtrenktos.

Vokietija viena negali nuspręsti, ką ES turi daryti, net jei Merkel palaiko jos ištikimas antrininkas Prancūzijos prezidentas Hollande. Klausimas per svarbus, kad būtų galima jį išspręsti per kelias dienas ar pagal kokią nors dirbtinai skubią darbotvarkę. Šalys turi pasitarti tarpusavyje ir su savo piliečiais. Lietuvoje šitokių klausimų negali spręsti vien tik Europos reikalų komitetas. Turi pasisakyti visas Seimas.

Gal po tinkamo svarstymo ES pritars privalomoms kvotoms neribotam bėglių skaičiui. Gal Vokietija elgiasi teisingai, ir kitos šalys turėtų sekti jos pavyzdžiu. Bet jos pačios turi tai nutarti. Esu girdėjęs, jog Vokietijos diplomatai daro milžinišką spaudimą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Vokiečiai įspėja, kaip neseniai gerokai švelniau įspėjo buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Bildtas, kad Lietuvos žodžiai ir veiksmai nebus pamiršti.

Prezidentė Grybauskaitė dažnai vaizduojasi esanti bebaimė Lietuvos interesų gynėja. Būtų gerai, kad šį kartą ji įveiktų savo įprastą nuolankumą Vokietijai ir Merkel, ir reikalautų, kad būta duota laiko šiuos klausimus nuodugniai pasvarstyti.

Nenoriu būti blogai suprantamas. Europa turi dosniai elgtis su bėgliais, turi labiau padėti nuskriaustiesiems. Bet abejoju, ar atvirų durų politika yra veiksmingiausias būdas, juolab, kad už tą pačia pinigų sumą galima gerokai daugiau žmonių pašelpti jų šalyse negu Europoje. Be to, yra realus pavojus, jog dabartinė politika sukels pasipiktinimą, kurį išnaudos populistinės antieuropinės partijos.

Bet kartoju, kad Lietuva lengvai gali ir turėtų priimti gerokai daugiau bėglių negu dabar numatyta.