Kodėl serga maži vaikai? Kodėl vargšų žmonių būstas sudegė? Kodėl mergaitę – ramią, gerą ir kuklią – pagavo ir išprievartavo? Ir iš viso, jei būtų Dievas, karai nevyktų!
Dangus ir pragaras
Taip norėtųsi tą blogį pačiupti ir sunaikinti! Arba bent uždaryti, atskirti nuo mūsų... Deja, blogis gyvena kiekviename žmoguje.
Kuo labiau jaučiuosi bejėgė prieš manyje esantį chaosą, tuo labiau pamatau jį kituose, noriu surasti visus kaltus ir nubausti. Tyram žmogui viskas tyra. Taigi ir linija, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne kažkur Sirijoje, bet kiekvieno žmogaus širdyje. Tik gaila, kad negalima padėti piršo ir parodyti, kurgi ta linija, atskirianti viena nuo kito.
Kiekviename yra bent lašas pragaro, o tam tikrais gyvenimo momentais pamatome, kaip tas pragaras įsigali ir kėsinasi sugriauti visą gyvenimą, visus santykius... Kartais atrodo, kad jam pavyko, kai žiūrime į priklausomybės liūne prasmegusius ir mirusius žmones, į smurtautojus, į savižudžius. Tik reikia nepamiršti, kad yra ir dangus... bent lašas dangaus. Žmonės, galvoja, kad jiems reikia kažin kokius tikslus pasiekti, namus pastatyti, pasaulį apkeliauti, o iš tiesų tai ne. Kiekvienam kiekvieną dieną reikia pasirinkti gyventi danguje.
Dažniausiai kokius šimtus kartų per dieną mes pasirenkame: piktu neatsakyti į pikta; pasirinkti vertą savo gebėjimų uždavinį, o ne patogesnį; sakyti tiesą, kai patogiau meluoti; palaiminti, o ne piktu palydėti; atleisti, o ne įsiskaudinti, skirti minutę maldai, padrąsinti, pagirti kitą, pailsėti ir pasidžiaugti. Va ir dangaus karalystė. Gyventi, kaip Dievas nori.
Tinkamas amžinybei
Biblinis mokymas pasakoja, kad pradžioje Dievo sukurtas pasaulis ir žmogus buvo tik geras. Ir tarp žmonių buvo tik gėris, meilė ir pasitikėjimas. Tačiau žmogus nebuvo sukurtas naiviam šuniškam prieraišumui prie savo Dievo, o laisvam meilės santykiui su savo Kūrėju.
Dar daugiau: žmogus, bendraudamas su savo Kūrėju, savo laisvėje ir įgyja panašumą į Dievą, nes pagal jo paveikslą yra sukurtas – tinkamas amžinybei. Tačiau laisvei būtina alternatyva, galimybė pasirinkti kitaip.
Biblinis blogis nėra lygi Dievui būtis. Tai tik dvasiniai kūriniai, todėl visiškai priklausomi nuo Kūrėjo, nepanorę gyventi darnoje su juo, ėmė maištauti. Dievas pagerbė jų pasirinkimą ir pasislinko, kad jiems atsirastų būties vieta, kurioje nebūtų Dievo, – pragaras. Tad dvasios užsiima sąmokslu prieš Kūrėją, o kadangi jam pačiam nieko padaryti negali, ne tokia galios kategorija, bando įtraukti kiekvieną žmogų, kad bent taip Dievas paliūdėtų.
Kiekvienam kiekvieną dieną reikia pasirinkti gyventi danguje.
Kadangi pirmieji tėvai laisvėje pasirinko alternatyvą – bendrauti ne su Dievu ir gyventi pagal jo tvarką, o suabejoti ir klausytis priešo, kiekvienas žmogus dėl to nuo pat pradėjimo turi polinkį į blogį. Tačiau kiekvienas asmuo yra geras, nes sukurtas ir asmeniškai norėtas Dievo. Kiekvieno žmogaus tikslas yra panašėjimas į savo Kūrėją. Įdomu, kad tai yra visuotinai priimtina tiesa apie žmogaus orumą, grindžiama net pilietiniais įstatymais. Todėl atsisakoma mirties bausmės, nes žmogus geras, jo poelgiai blogi, jis poelgius gali ir pakeisti. Nes Dievas laimi, kai žmogus leidžia. Kol visuomenės taip manys, turės galimybę tobulėti.
Krikščioniškas tikėjimas moko, kad Kristus įveikė blogį, nuodėmę ir mirtį savo mirtimi ir prisikėlimu, o kur buvo pilna nuodėmės, dar daugiau atsirado vietos gėriui tiems, kurie leidosi į asmenišką bičiulystę su Kristumi. Dar keistesnis dalykas, kad žmonėms, kurie jį myli, žadama, kad viskas išeina į gera. Bėda ta, kad viskas vyksta neterminuotai, mat krikščionio suvokiama pabaiga – tai ne mirtis, o amžinasis gyvenimas. Tad sako, kad ten viską atsiims kiekvienas: bus pasotintas. Kažkas sugalvojo žmogaus gyvenimą žemėje ir amžinybę palyginti su embriono laiku mamos įsčiose ir paskui gyvenimu po gimimo. Aš net nepamenu, kas ten buvo mamos pilve. Tai gal ir neblogai. Panašu, kad visos mūsų dramos, netektys, ar pasiekimai irgi bus pamiršti, bus svarbus tik subrendęs dvasinis žmogus amžinybei.
Neapeisi ir nepergudrausi
Bet yra dar daugiau dalykų, kaip tas blogis ir gėris vyksta – ne tik asmeniniu lygmeniu, bet ir socialiniu. Nes vis dėlto vyksta stichinės nelaimės, kuriose žūsta ir teisūs, ir blogieji. Ir nekalti kenčia.
Tad čia ir yra slėpinys, kad daugelis asmeninio blogio poelgių iš karto neužgriūva piktavaliui ant galvos, o kaupiasi ir pratrūksta visai kitoje vietoje. Nes mes visi susiję. Labai. Mūsų planetą nuo sunaikinimo valo tūkstančiai pasiaukojusių brolių ir seserų, kurie atsideda maldai ir atgailai. Jie tarsi miškas, valantis orą. Va čia ir slėpinys! Vadinasi, paslėpta nuo mūsų akių. Negalima pamatuoti, kiek kas blogio sukūrė ar gėrio, negalima valdyti jo išsiliejimo. Apsidrausti, kad jis, blogis, staiga neprasiveržtų mano ar artimųjų gyvenimuose smurtu, liga, priklausomybėmis, valstybėje – suirute, pasaulyje – karais.
Blogio neapeisi ir nepergudrausi, tenka kautis už tiesą, uš meilę, už ištikimybę: mintimis, žodžiais, konkrečiais darbais. Kiekvienas pralaimėjimas, kiekvienas piktavališkas netiesos pasirinkimas yra mano asmeninis indėlis į stichines nelaimes, karus, katastrofas ir vaikų mirtis. Taigi kodėl vyksta karai ir miršta maži vaikai? Atsakymas kiekvienam toks pat: nes (kiekvienas) aš – nusidėjėlis.
Na, o šiai kovai nėra netinkančių: tinka kiekvienas, kuris kovoja su savo depresija, kuris senatvės vienatvėje ir negalėse išsaugo šviesią viltį, o skausmą – tiek emocinį, tiek fizinį – kenčia jungdamasis su Kristumi, pasninkauja ir meldžiasi, prašydamas Dievo pagalbos, daro gerus darbus dėl to, kad to gėrio daugėtų. Nesvarbu, kokio gudrumo ar išsilavinimo žmonės, kokio didumo jų pensijos, kokio mažumo jų butai ir kokia kitų nuomonė apie juos, jie priverčia blogį trauktis, sustabdo nelaimes, apsaugo nekaltuosius nuo mirties.
O pabaigoje blogis visai baigsis. Taip. Nes liks tik Dievas ir jo draugai. Verta pasirinkti Kristaus pergalę dėl planetos ir savo gerovės.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Desalomėjizacija – būtina11
Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...
-
Kandidatų godos
12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...
-
Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės2
Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...
-
Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...
-
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...
-
Dresūros mokykla4
Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...
-
Pravieniškių choras – be solisto9
Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...
-
Nekantriųjų karta5
Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...
-
Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė3
Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...
-
E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...