Cenzūra kine

Iš gausios polemikos buvo galima susidaryti įspūdį, kad vis tik nemažai žmonių tokį pasiūlymą palaiko. Viena pagrindinių priežasčių – nepasitikėjimas savo ir ypač jaunosios kartos gebėjimu skaityti vaizdinę informaciją, atskirti tiesą, nuo paveikiai falsifikuoto jos dublikato. Tokia – "vaizdinė disleksija" – yra lemiamas faktorius ir kitose politinės propagandos naudojamose srityse, pvz., televizijos (rusiškų TV fake news kanalų) bei muzikos (rusiško popso).

Propagandos terminas pirmą kartą pavartotas XVII a. Romos katalikų bažnyčios misionieriškais tikslais. Visuotinę neigiamą prasmę šis terminas įgavo tik daug vėliau (XIX a.), susiejus jį su politiniu manipuliavimu. Plačiąja prasme propaganda egzistuoja kone kiekviename meno kūrinyje: kūrėjas savo pasirinkimu išskiria vienus ar kitus dalykus, vertybes, reprezentuoja tam tikrą idėją. Politinių jos apraiškų galima aptikti kiekvienoje senovės civilizacijos kultūroje.

Kinas yra, ko gero, daugiausia propagandinės prigimties turinti meno šaka: tik jam užgimus (drauge su politinės propagandos terminu) greitai jame buvo atrastos laiko ir erdvės manipuliavimo galimybės. Tam tikrą propagandą galime išvysti jau pirmuose brolių Liumjerų sukurtuose filmuose.

Politikų kišimasis į meno, šiuo atveju į kino sferą egzistuoja tik autoritarinio tipo valstybėse. Visur kitur iš valdžios tikimasi kuriamųjų, o ne policijos funkcijų, pvz., skatinti šalies kino vystymąsi, formuoti valstybės kino politiką. Įvedus kino cenzūrą netrukus atsirastų situacijų, kai dėl neteisingos filmo interpretacijos būtų draudžiami ir visai propagandinių intencijų neturėję kūriniai.

Politikų kišimasis į meno, šiuo atveju į kino sferą egzistuoja tik autoritarinio tipo valstybėse.

Vienas nesenas pavyzdys: prisiminkime Rusijos režisieriaus Aleksandro Sokurovo viešnagę Lietuvoje, jo diskutuotinus, ne iki galo suprastus pasisakymus, kuriuos kai kas žiniasklaidoje pavadino imperialistine propaganda, negana to, visiškai nepagrįstai, net nematę taip pat "įvertino" ir jo filmus. Nėra garantijų, kad kino cenzūros įstatymas nebūtų taikomas panašiai paviršutiniškai ir neįsigilinus. Ar nekils pagunda drausti ir, pvz., visus iki vieno sovietmečiu kurtus filmus, ar bet kokį kitą vidutiniam statistiniam žiūrovui (pvz., Seimo nariui) nelabai suprantamą ir įtarimų sukėlusį kino kūrinį? Ar ilgai tektų laukti, kol pasivytume makabriškus Kinijos cenzorius, visai neseniai socialiniuose tinkluose uždraudusius Mikę Pūkuotuką (už tai, kad jo atvaizdą vartotojai palygino su prezidento)?

Nepamirškime ir kitokios, daug subtilesnės formos kino cenzūros, kai filmo reikšmė matuojama sąnaudomis jį kuriant, už rodymą surenkamomis sumomis, žiūrovų skaičiumi, kai bet koks savita menine forma ar sunkesniu turiniu išsiskiriantis darbas (kalbu ne vien apie nacionalinį kiną), pasibaigus kuriam nors kino festivaliui, platintojams nusprendus taip ir neišvysta šviesos. Deja, nepriklausomo kino pasaulį taip pat varžo tam tikros taisyklės, madų vaikymasis, kuriuos diktuoja kino festivaliai ir tai taip pat yra cenzūros sinonimai.

Formuojant kino politiką nepakanka apsiriboti pinigais nacionaliniam kinui administruoti, juo labiau rizikinga suteikti pirmenybę patriotinei tematikai, kaip natūraliam propagandos priešnuodžiui. Ne kartą matėme, jog geriausiu atveju pasiekiama tik tai, kad priešišką propagandą pakeičiame sava, tegul ir teisinga istorine prasme, tačiau menine nė kiek ne geresne versija. Jokia edukacija negali vykti pasitelkus prastą skonį, iš mokytojų juk tikimės daug daugiau. Norint sukurti gerą (istorinį) filmą nepakanka tik tam tikros pinigų sumos ir geros pirminės idėjos. Kaip ir bet kokio meno atveju, be talento, ypač reikia kūrėjų drąsos nesilaikyti oficialių, nurodytų taisyklių, lyg filtras išsunkiančių iš kūrinio netikėtumo ir originalumo galimybes.

Prisiminkime: kino cenzūros reikalingumas matuojamas mūsų atveju politikams kažkokiu būdu "įvertinus" žiūrovų negebėjimą filmuose atskirti pelus nuo grūdų. Nepasitikima mokėjimu pastebėti ir teisingai vertinti, analizuoti propagandą. Bet draudimas rodyti (tai, kas nepatinka ar kenksminga) neišsprendžia šios problemos, imama tik paskubomis, chaotiškai, neieškant giliau glūdinčios priežasties naikinti jos padarinius. Akivaizdu – apsisaugojimas nuo tariamų ir tikrų kino grėsmių būtų efektyvesnis, jei žiūrovai tai sugebėtų daryti patys, sąmoningai, be mygtukų paspaudimų iš viršaus.

Kinu ir jo žiūrovais susirūpinę mūsų politikai turėtų rūpintis ne naujais draudimais, o ieškoti galimybių prisidėti prie visuomenės kino kultūros, vaizdinės gramatikos, skatinti kritinį kino suvokimą, pvz., suteikiant didesnius prioritetus autoriniam (ir būtinai ne vien nacionaliniam) kinui, jo platinimui, strategiškai (ir daug daugiau negu dabar) remti kultūrinę spaudą, būtinai pagerinti sąlygas kino istorijos, kino teorijos knygų leidybai. Tai sritys, kurios šiuo metu Lietuvoje ypač apleistos.

Šiandienos medijų pasaulyje labai lengva iškreipti tiesą. Norėtųsi baigti vieno žinomiausio XX a. kino scenaristo, rašytojo Jeano Claude'o Carriere'o įspėjimu, kad "vaizdas, kuriame dažnai matome ne tai, kas rodoma, gali meluoti dar subtiliau negu parašytas ar ištartas žodis. Jei norime išsaugoti bent kokį mūsų vaizdinės atminties vientisumą, būtinai privalome ateities kartas išmokyti suprasti vaizdus. Tai turėtų būti prioritetas".