Didis grožis išgelbės pasaulį

Sunku būtų paneigti, jog socialiniai tinklai bei kiti interneto reiškiniai yra neabejotinas XXI a. 2-ojo dešimtmečio simbolis. Šios virtualaus pasaulio oazės įtraukė milijonus žmonių ir jų įtaka masėms neginčijama. Galima daug diskutuoti apie jų teikiamą praktinę naudą arba keliamas grėsmes, tačiau šios diskusijos nepadės rasti pagrindinės socialinių tinklų populiarumo priežasties. Vis dėlto ji yra be galo paprasta. Tai – grožio troškulys.

Kas yra grožis? Kiekvienas instinktyviai suvokia grožio sąvokos esmę, bet negali jos racionaliai paaiškinti sau arba kitiems. Postmodernistinis teiginys, jog "grožis – skonio reikalas" yra klaidingas, kaip ir visa postmodernizmo ideologija, tvirtinanti, jog nėra vienos objektyvios tiesos, o egzistuoja daug įvairių tiesų (pvz.,Vakarų tiesa ar Kremliaus tiesa).

Yra tokių reiškinių, objektų ar asmenų, kurie be jokios abejonės buvo, yra ir bus objektyviai gražūs. Šiaurės pašvaistė ar Leonardo di ser Piero da Vinci (1452–1519) kūriniai visada bus gražūs, norite jūs to, ar ne. Gražūs bus visų gyvūnų jaunikliai. Gražus buvo ir Leonidas Brežnevas (1906–1982), kurio vešlūs antakiai darė jį panašų į grupių "Motley Crue" ar "Poison" narius. Tai – objektyvusis grožis.

Dar yra koktusis grožis, kuris atitinka objektyvaus grožio kriterijus, tačiau kelia šleikštulį ar bent kartėlį. Pastarajam grožiui būtų galima priskirti deimantus ir auksą, "Ferrari" ir kitus prabangius automobilius bei kitokią glamūro atributiką, taip pat Kardashianų šeimos atstoves, Pamelą Anderson bei visas Karlo Marxo (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) idėjas ir iš jų plaukiančias dogmas.

Taip pat yra ir tuščiasis grožis, kurį stebint natūraliai kyla mintis: "Gražu, labai gražu, bet kas iš to?" Šiam grožiui galima priskirti muilo burbulus, kolūkius, taip pat filmą "Likimo ironija, arba po pirties" (1975).

Žmonija pasąmoningai trokšta grožio ir jam pasiduoda. Žmonės trokšta būti gražūs, jie nori gyventi gražų gyvenimą, turėti daug gražių daiktų, matyti gražius vaizdus ir girdėti gražius garsus bei būti apsupti gražių asmenų. Netikite? Psichopatų tyrimuose besispecializuojantis mokslininkas Kevinas Duttonas (1967) teigia, jog, tiriant skrydžio baimę turinčius keleivius, buvo nustatyta, kad šalia sėdintis gražus bendrakeleivis (nepriklausomai nuo lyties), mažina katastrofos nuojautą, t. y. žmonėms atrodo, kad lėktuvo nukritimo tikimybė gerokai mažesnė, jeigu šalia sėdi patrauklus žmogus (nors tam nėra jokio racionalaus pagrindo).

Taip pat, pasak mokslininko, dailūs aukų rinkėjai surenka daugiau pinigų, žavios pardavėjos parduoda daugiau prekių, o patrauklūs politikai rinkėjams atrodo patikimesni. Kitaip tariant, grožis pasąmoningai siejamas išimtinai tik su teigiamais dalykais, o tai leidžia manipuliuoti masėmis. Gražus melas ir gražios emocijos turi kur kas didesnius šansus laimėti nei rūsti tiesa ar bjaurūs faktai.

Vis dėlto grožis prarastų daugelį savo vertės akcijų rinkoje, jeigu jo nebūtų galima parodyti kitiems. Su tuo tiesiogiai susijęs klausimas "Ką kaimynai-giminės-draugai-žmonės pagalvos?" sudaro galingą sprogstamąjį mišinį, savo brutalumu prilygstantį dinamitui. Tai verčia žmones griebtis pačių absurdiškiausių sprendimų ir veiksmų, o kitiems, gudresniems žmonijos atstovams atveria verslo ir karjeros galimybes.

Susipažinkite su ponu Ryuichi Ichinokawa iš Japonijos. Jis vadovauja įmonei iškalbingu pavadinimu "Noriu jus pralinksminti" ("Hagemashi Tai"). Spėkite, kuo užsiima ponas R.Ichinokawa ir jo žmonės? Ogi už pinigus jie gali apsimesti jūsų draugu, tėvu, sutuoktiniu, broliu, netgi bosu (pastarasis vaidmuo labai paklausus tarp darbus praradusių žmonių). Visa tai daugiausia daroma dėl aplinkinių nuomonės bei gražios asmeninės ar giminės-šeimos reputacijos, mat šiuolaikinio gyvenimo tempas nepalieka laiko tikroms meilės ar draugystės paieškoms, o nenoras viešinti savo asmeninių ar profesinių problemų yra giliai įsišaknijęs į Japonijos kultūrą.

"Noriu jus pralinksminti" – ne vienintelė tokia veikla užsiimanti įmonė, jų yra ir daugiau. Šios firmos kuria gražaus bei įdomaus gyvenimo iliuziją ir dovanoja trokštamų jausmų regimybę. Juokaujant galima teigti, jog tai yra tam tikra geišų amato evoliucija, mat geišos taip pat kurdavo neegzistuojančios tobulos būtybės regimybę savo klientams.

Jeigu manote, kad tai dar viena rytietiškos kultūros fantasmagoriška išdaiga, galvokite iš naujo. Čia, Vakaruose, yra ne ką geriau. Nemaža dalis "Facebooko" ar kitų socialinių tinklų vartotojų kuria ir savo sekėjams pateikia spalvingo, įdomaus bei prabangaus gyvenimo regimybę, kuri neretai neturi jokio pagrindo, tačiau verčia aplinkinius naivuolius pavydėti bei pykti. Žmonės vis dažniau vaikšto į prabangių rūbų parduotuves ar restoranus vien tam, kad pasidarytų nuotraukų, kurias galėtų įkelti į savo socialinių tinklų profilius.

Taip pat mėgstama fotografuotis prie svetimų automobilių, jachtų ar lėktuvų. Klastojamos ir kelionių nuotraukos. Nėra sunku nusifotografuoti prie vietinio žvyro karjero ir visiems paskelbti, kad čia – Didysis Amerikos kanjonas. Atsiras tokių, kurie patikės.

Juokingiausia, kad šitai taip pat reikalauja daug energijos ir pastangų, nes žmonės, užuot iš tiesų gyvenę įdomų ar turiningą gyvenimą, eikvoja daug resursų tam, kad sukurtų sau ir kitiems gražaus gyvenimo iliuziją.

Guodžia nebent tai, kad viskas dėl kilnaus tikslo. Juk grožis gali išgelbėti pasaulį, kaip tvirtino pagrindinis romano "Idiotas" (1869) veikėjas kunigaikštis Miškinas. Dar jis išvėmė visą verbalinę diarėją apie Vakarų kultūros ydas ir tvirtino, jog pasauliui bus tik geriau, jeigu šis atsigręš į rusišką dvasingumą, kas verčia abejoti Miškino kompetencija.