Dorybių spindesys ir skurdas

Žiniasklaidai „nutekinti“ 2014–2016 metais vykę buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės elektroniniai laiškai liudija, kad šalies vadovė derino generalinio prokuroro kandidatūrą su verslo koncernu „MG Baltic“. Dviejų politikų susirašinėjimas užgožė visas pastarojo meto šalies naujienas.

Korespondencija, net ir nežinant konteksto, atskleidžia politikos virtuvę, jos užkulisius. Šalies raidą lemiančių asmenų elektroniniuose laiškuose nei nacionaliniai valstybės interesai, nei ilgalaikės perspektyvos neminimos. Turgų primenančios postų dėlionės prisidėjo prie to, kad dauguma nežino, kas yra generalinis prokuroras ar kitos šaliai svarbios institucijos vadovas.

Politikos varžovai trina rankomis gavę progą vėzdu pamojuoti prieš neparankius kolegas. Nors turbūt retas kuris norėtų, kad jo laiškai būtų viešai išplatinti.

Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kaip deramai rašyti laiškus. Darbinių elektroninių laiškų paskelbimas prieš keletą metų iš posto išvertė britų vyriausybės spaudos tarnybos darbuotojus, vartojusius neetišką leksiką.

Vis labiau trumpėjanti ir skurdėjanti kalba apima ir aukščiausius visuomenės sluoksnius. Lengva kritikuoti, tačiau dažnas neatsakytų, kada pats paskutinį kartą rašė laišką bičiuliui ar pareigūnui.

Į viešumą patekęs politikų susirašinėjimas paskatino visuomenės, kuri per 28 metus neturėjo progos susipažinti su pirmųjų asmenų bendravimo raštu stiliaus ypatumais, diskusiją. Turbūt tai lemia jaunas šalies amžius ir netvirtos tradicijos. Laiškais garsėja Jungtinė Karalystė, kurios karalienė Elisabeth II visą gyvenimą rašo laiškus savo vyrui Philipui. Pasidėjęs baltą popieriaus lapą išdrįsti prabilti apie tai, kam neužtektų drąsos bendraujant akis į akį. Nepralenkiamu laiškų rašymo čempionu buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis. Atskiromis knygomis išleisti 1941–1945 metais jo rašyti laiškai JAV ir Sovietų Sąjungos vadovams Franklinui Rooseveltui bei Josifui Stalinui. Neprilygstamų literatūrinių gebėjimų turėjęs premjeras W. Churchillis laiškus rašydavo ne tik kitų šalių vadovams, bet ir žmonai Clementine. Per 57-erius santuokos metus jie vienas kitam parašė 1700 laiškų, atvirlaiškių, telegramų.

Paėmusi į rankas Josefo Pieperio knygą „Apie dorybes“, pradedu nuo buvusio Vokietijos prezidento Jonanneso Rau pratarmės. Buvęs Vokietijos vadovas teigia, kad jei sąvoka „dorybė“ iš pirmo žvilgsnio atrodo pasenusi, čia jau veikiau ne dorybių, bet mūsų pačių kaltė. Knygoje cituojamas viduramžių šventasis Tomas Akvinietis teigė, kad „jokia moralinė dorybė neįmanoma be protingumo“ ir „protingumas neįmanomas be moralinių dorybių“. Įdomu, kurio Lietuvos politiko moralė leistų jam rašyti šios knygos pratarmę?

Katalikų leidyklos išleista knyga pravarti kiekvienam. J. Pieperis vardija keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Primindamas viduramžių teologą Tomą Akvinietį, palydovą kelyje į savarankišką mąstymą, autorius cituoja jo mintį, kad protingumas talpina veiklaus gyvenimo laimę. Tomo Akviniečio mintis apie tai, kad „teisingumas pražudomas dviem būdais: netikru protingumu ir valdžią turinčiojo smurtu“, aktuali kiekvienam, kuriam rūpi apsisaugoti nuo didžiausios nelaimės, t. y. neteisingos valdžios.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.