Drakono išmatų analizė

Tais laikais Qingų dinastijai kilo didelių problemų – sparčiai augo gyventojų skaičius, ėmė trūkti maisto bei dirbamos žemės, o iš užjūrio atkeliavę vakariečiai vis labiau skverbėsi į Aziją.

Teigiama, jog britai už itin brangias bei paklausias kiniškas prekes (šilką, arbatą bei keramiką) ėmė mokėti opiumu. Šis natūralus morfijaus turintis produktas greitai išplito visuose Kinijos socialiniuose sluoksniuose, o bandymai stabdyti jo vartojimą sukėlė net du karus (1839–1842 m. ir 1856–1860 m.), kuriuos Kinija pralaimėjo britams, prancūzams ir amerikiečiams.

1894–1895 m. ji pralaimėjo dar vieną karą, šįkart – Japonijai. Nugalėtojos privertė Kinijos imperiją pasirašyti itin nenaudingas bei žeminančias paliaubų sutartis, suteikiančias užsieniečiams ypatingų prekybos (ir kitokios veiklos) teisių.

Beveik tuo pat metu vidinės Kinijos problemos privedė prie Taipingų (1850–1864) sukilimo, kurio epicentre buvo į krikščionybę atsivertęs Hongas Xiuquanas (1814–1864), laikęs save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu.

Priešpaskutinis Kinijos imperatorius Zaitianas (1871–1908) suprato, kad, norint išsaugoti valstybę, būtina vengti konfrontacijų su vakariečiais. Taip pat jis manė, jog reikia greitai imtis esminių pokyčių visose srityse.

1898 m. birželio 11 d. prasidėjo "Šimto dienų reformos", naujam gyvenimui turėjusios prikelti Kiniją. Bet jas sužlugdė imperatoriaus teta Cixi (1835–1908), kuri dėl savo stiprios įtakos bei manipuliacijų buvo laikoma tikrąja Uždraustojo miesto šeimininke. Dar tais pačiais metais ji kone atvirai išstūmė Zaitianą iš valdžios, apgyvendino jį namų arešto sąlygomis ir pati valdė Kiniją iki pat savo mirties.

Tuo pat metu dėl augančio vakariečių savivaliavimo vis labiau didėjo kinų nepasitenkinimas, kuris prasiveržė 1899 m. lapkričio 2-ąją. Iki 1901 m. rugsėjo 7 d. trukęs sukilimas buvo nukreiptas ne tik prieš reformas bei valdančiąją dinastiją, bet ir prieš užsieniečius bei krikščionybę.

Maišto variklis – paslaptinga sekta, pasivadinusi "Teisingumo ir harmonijos kumščiu". Dėl simbolikos ir jos narių praktikuojamų kovos menų užsieniečiai juos praminė "boksininkais".

Šie keistuoliai patraukė į savo pusę valstiečius, darbininkus ir netgi sulaukė imperatorienės Cixi palaikymo, tačiau fanatiška sukilėlių drąsa, paslaptingi senovės ritualai bei kovos menai buvo bejėgiai prieš pačius moderniausius tuo metu vakariečių naudotus šautuvus.

Maištą numalšino aštuonių valstybių koalicijos pajėgos, kurios vėliau pareikalavo kompensacijų ir tokiu būdu pastatė Kiniją į dar labiau žeminančią padėtį.

1908 m. lapkričio 14 d. mirė Zaitianas, o kitą dieną – ir pati Cixi. Jos valia imperatoriumi tapo tik neseniai vaikščioti išmokęs Puyi (1906–1967). Dvejų metų vaikui atiteko ne tik titulas, valdžia ir turtai, bet ir ant prarajos krašto atsidūrusi valstybė, kurios žmonės vis labiau šaukėsi radikalių pokyčių.

1911–1912 m. įvyko dešiniosios pakraipos Xinhai revoliucija, vadovaujama Sun Yat-seno (1866–1925). Pirmasis revoliucionierių žingsnis – valdančiosios dinastijos simbolio – kasų ant viršugalvio eliminavimas. Vyrai buvo gaudomi ir apkerpami vidury gatvės.

1912 m. vasario 12 d. Puyi atsisakė sosto. Net ir prasidėjus reformų bei modernizacijos periodui, valstybė vis dar buvo susiskaldžiusi. Valstiečiai skurdo, darbininkai vargo, vakariečiai darė, ką norėjo, provincijose karaliavo vietiniai feodalai, o tai šen, tai ten pasirodydavę paslaptingi, išsilavinę jaunuoliai visiems suokdavo apie stebuklingą Kūjo ir Pjautuvo valstybę, kurioje visi bus lygūs ir visi visko gaus po lygiai.

1925 m. Sun Yat-senas mirė, o jį pakeitė Chiang Kai-shekas (1887–1975). Pamažu prasidėjo atviras karas tarp Chiang Kai-sheko dešiniųjų nacionalistų bei paslaptingųjų jaunuolių su Mao Zedongu priešakyje (1893–1976).

1931 m. į Kiniją itin agresyviai pradėjo skverbtis Tekančios Saulės imperijos armija. Tais metais japonai užėmė Mandžiūriją ir įkūrė ten Mandžuko valstybę, į jos sostą pasodindami pagaliau suaugusį Puyi.

1937 m. japonai užėmė Šanchajų. Prasidėjo atviras Kinijos ir Japonijos karas, tad pragmatizmo vedinas Chiang Kai-shekas susivienijo su vis labiau stiprėjančiais Mao jaunuoliais. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), jų konfrontacija vėl atsinaujino.

1948–1949 m. Huaihai kampanijos metu, padedant sovietams, Kinijos komunistai nugalėjo nacionalistus. 1949 m. spalio 1 d. Mao įžengė į Pekiną apgaubtas išvaduotojo aureole, o dešinieji pasitraukė į Taivano salą. Tų pačių metų gruodį kartu su maišais ryžių bei kitomis rytietiškomis gėrybėmis Mao nuvyko į Kūjo ir Pjautuvo karalystę pasveikinti bolševikų caro Josifo (1878–1953) artėjančio jubiliejaus proga.

Teigiama, jog net 10 dienų Josifas nesiteikė priimti Mao, tuo giliai įžeisdamas Kinijos Raudonąjį drakoną. Kam to reikėjo? Buvęs sovietų agentas Igoris Atamanenko tikina, kad MVD-NKVD tada turėjo slaptą padalinį, kurio užduotis – tirti užsienio politinių lyderių išmatas ir iš juose rastų medžiagų sudaryti žmogaus psichologinį portretą (pvz., ekskrementuose aptikę ryškų kalio trūkumą, jie keldavo prielaidą, kad asmuo veikiausiai yra nervingas).

Taip pat žinoma, jog pats Viačeslavas Molotovas (1890–1986) turėjo apklausti Mao ir nustatyti, ar šis yra tikras marksistas. Apklausos metu sužinota, kad svečias iš Kinijos niekada neskaitė Karlo Marxo (1818–1883) pasakų rinkinio "Kapitalas".

Mao įveikė mėšliną Josifo testą, tačiau pats liko giliai įskaudintas tokio priėmimo. Puotos metu Mao net atsisakė su juo pašokti. Vis dėlto vėliau, atsidėkodamas už dovanas, Josifas įteikė svečiui sovietų agentų, infiltruotų į Kinijos politinį biurą, sąrašą.