Dvi populizmo rūšys

Kadangi žodis „populistai“, kilęs iš lotyniško žodžio „populus“, kuris reiškia liaudį, tautą arba tiesiog žmones kolektyviai, tai galima manyti, kad populistai yra tikrieji demokratai, kuriems rūpi liaudies, tautos, žmonių interesai ir jie juos gina. Taip apie save galvoja patys populistai. Tačiau dauguma politologų šį žodį vartoja kiek kita, neigiama reikšme ir laiko populistus „blogiukais“. Kodėl?

Tai gana sudėtinga istorija. Pradėkime nuo to, kad iš graikų kalbos kilęs žodis „demokratija“ iš tiesų reiškia žmonių valdžią, kuri, kaip ir patys žmonės, gali būti geresnė ar blogesnė.

Bet vien dėl to, kad valdžia demokratinė – tai yra, ją išsirinko žmonės, o ne primetė diktatoriai ar okupantai, – dar nereiškia, kad ji geresnė ir tikrai gina žmonių interesus.

Pavyzdžiui, kas gi ginčys, kad Rusijos valdžia nėra žmonių išrinkta? Kas pasakys, kurie rinkimai Maskvoje po 1990 m. nebuvo pagal visus esminius požymius demokratiniai?

Tačiau pagalvokime. Pakartotinai išrinkta Vladimiro Putino valdžia – argi ji tikrai gina ne diktatūros, bet tikruosius Rusijos žmonių interesus?

Tie, kurie abejoja V. Putino išrinkimo demokratiškumu, čia iš karto nurodys vieno esminio požymio trūkumą. Tai tikros opozicijos, pvz., kad ir Aleksejaus Navalno, pakartotinis neprileidimas, neįregistravimas į kandidatus, jo neįrašymas į rinkimų biuletenį.

Tačiau pagalvokime. Pakartotinai išrinkta Vladimiro Putino valdžia – argi ji tikrai gina ne diktatūros, bet tikruosius Rusijos žmonių interesus?

Jie taip pat nurodys ir į tai, kad rusai, šimtmečius gyvenę tik tironų valdomi, neįpratę rinktis tarp kelių skirtingų alternatyvų ir nepribrendę vakarietiškai demokratijai.

Užtat dauguma rusų ir patenkinti savo „valdomąja demokratija“ – kitokios jie nė nepažįsta, nebent Boriso Jelcino laikais, tačiau tuomet jie patyrė ne tiek „valdomą demokratiją“, kiek „nevaldomą chaosą“. O prieš tai jie pažino vien tą „valdomą“, tik ne demokratiją, bet kompartijos diktatūrą.

Štai dėl ko V. Putino nacionalistinis populizmas daugeliui rusų dabar ir atrodo geriausia įmanoma alternatyva, nors vakarietišku požiūriu toks populizmas nėra nei demokratiškas, nei atstovaujantis tikruosius rusų liaudies interesus. 

Užtat žodis „populizmas“ Vakaruose ir turi neigiamą atspalvį, ženklinantį, kad populistai ne tiek demokratijos – liaudies valdžios – šalininkai, kiek demagogai – liaudies apgavikai.

Kaip žurnale „New Republic“ rašo Harvardo universitete dėstantis politologas Jaša Mounkas, „šiandien „populisto“ etiketė lipdoma tokiems įvairiems politikams kaip Turkijos Recepas Tayyipas Erdoganas, Venesuelos Nicolas Maduro, Italijos Beppe Grillo, Prancūzijos Marine Le Pen, nors jų vadovaujamų sąjūdžių nevienija jokia aiški politinė programa.

Kai kurie jų pasisako už tai, kad gamybos priemonių ir išteklių nuosavybę perimtų valstybė, kiti nori kiek galima daugiau, net įkalinimo įstaigas, perduoti į privačias rankas. Vieni siekia politiką pajungti religijos vadovavimui, antri rėksmingai šalinasi nuo tikėjimo ir palaiko pasaulietiškumą.

Tačiau visiems šiems populistams bendra viena ypatybė – jie turi panašią politinę vaizduotę.

Ir čia Jaša Mounkas griebiasi kito politologo Jano-Wernerio Mullerio pastebėjimų. Savo parašytoje knygoje „Kas yra populizmas?“ šis Prinstono universiteto profesorius „argumentuoja, kad populistai turi savotišką būdą aprašyti politikos pasaulį.

Populistų pasakojime „moraliai švarūs, gryni, visiškai vieningi“ žmonės supriešinami elitui, „laikomam korumpuotu ar kaip nors kitaip moraliai žemesnio lygio“.

„Kas bent kiek įdėmiau sekė pastarojo laiko politiką Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Europoje, – tęsia J. Mounkas, – tas atpažins ir populistų pretenziją atstovauti „tikrų“ amerikiečių (ar vokiečių ar turkų) daugumai, ir jų išpuolius prieš elito atstovus kaip korumpuotus išdavikus „globalistus“, kurie, kaip dabar sako amerikiečiai populistai, gyvena pelkėse, kurias jie, populistai, žada nusausinti.“

Ir jei šiaip daugumai bet kokių politikų būdinga teigti, kad jie atstovauja žmonėms ir siekia pašalinti esamosios tvarkos trūkumus, tik populistai sau prisiskiria „moralinį atstovavimo monopolį“.

J. W. Mullerio žodžiais, „populizmo esmę sudaro pliuralizmo atmetimas. Populistai visada teigs, kad jie ir jie vieni kalba už žmones ir atstovauja tikriesiems jų interesams.

Jis taip pat parodo, jog, priešingai įprastiniam galvojimui, populistai išties įstengia valdyti remdamiesi tik savo pretenzija būti vieninteliais morališkai teisėtais tautos atstovais.

Jeigu tokie populistai įgyja pakankamai galios, jie ir sukuria autoritarinę valstybę, iš kurios išskiriami, atmetami visi tie, kurie nelaikomi tikrosios „tautos“ ar „liaudies“ nariais, nes jie ne tos tautos ar religijos, ne tos klasės, ne tos seksualinės ar kitokios orientacijos, ir taip toliau.

Būtent šitokia pozicija ir daro populistus savaime pavojingus. Kadangi jie save laiko vieninteliais teisėtais politikos veikėjais, jie siekia perimti teisės sistemą, kontroliuoti žiniasklaidą ir pajungti sau ar prisijaukinti visas kitas institucijas.

Ir „šitokią kolonizaciją populistai vykdo atvirai“, pasak J. W. Mullerio. Kai Viktoras Orbanas, tapęs ministru pirmininku, perėmė valdžią Vengrijoje, jo oponentai įspėjo, kad jis bandys pakirsti svarbiausių valstybės institucijų nepriklausomumą.

Tačiau užuot pripažinę iš to kylančią grėsmę, jo šalininkai tik sveikino jo politikos judesius kaip ženklą, kad jis tikrai pasiryžęs šalies šeimininkais padaryti „tikruosius vengrus“.

Be to, naivu manyti, jog populistams būtinai trūksta efektyviam valdymui reikalingos drausmės. V. Orbanas toli gražu vadovauja ne chaotiškai ar nieko doro nesugebančiai vyriausybei, priešingai, jis sėkmingai ėmėsi savo numatyto uždavinio trupinti Vengrijos demokratiją.

Nuo to laiko ir kitos vyriausybės nuo Lenkijos iki Serbijos sekė jo pėdomis, ir kol kas valdžioje dar nesėdintys populistų lyderiai nuo Ispanijos iki Švedijos dabar tik laukia progos pakartoti jo scenarijų“.

Savo ilgą straipsnį žurnale „New Republic“ Jaša Mounkas baigia tokiais žodžiais: tam, kad demokratiją naikinti siekiantiems populistams veiksmingai pasipriešintume, „mums reikia suformuluoti idėjas, šūkius ir programas, kuriomis galėtume atnaujinti liberalią demokratiją“.

O nuo savęs pridursiu, kad liberalioji demokratija – ne monotoninė, ne monolitinė, bet labai įvairi. Juk beveik visos šalys nuo Šiaurės Amerikos iki Europos yra, nors ir gerokai skirtingos, bet vis tiek liberalios demokratijos, kol kas gal išskyrus tik kelias šalis rytinėje Europoje, ypač Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją.

Tačiau mūsų idealiausias troškimas toks, kad būtų puiku, jeigu ir jos taptų liberaliomis demokratijomis – su savo skirtingu braižu, bet  nepakartojamomis dvasinėmis kultūromis. Tai reikštų gerojo populizmo įsikūnijimą jose.


Šiame straipsnyje: populizmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Ką verslui reiškia silpnesnis JAV doleris?
    Ką verslui reiškia silpnesnis JAV doleris?

    Nuo metų pradžios euras sustiprėjo JAV dolerio atžvilgiu 10 proc., tad mūsų šalies eksportuotojų konkurencingumas mažėjo net tik JAV, bet ir prekių, kuriomis prekyba vyksta JAV doleriais, rinkose. ...

  • Įkalinti betono džiunglėse
    Įkalinti betono džiunglėse

    Nepaisant krikšto ir skaitmenizacijos, medis lietuviui – šventas. Nors seniai pamiršome tradiciją Sekminių dieną namus apkaišyti berželiais, vaikų gimimą vis dar įprasminame sodindami ąžuolus, o supratimą apie esteti...

    5
  • Verslo liudijimas – šešėlis ar būdas jį įveikti?
    Verslo liudijimas – šešėlis ar būdas jį įveikti?

    Pastebėjau, kad valdžiai labai nepatinka paprasti dalykai. Visur, kur tik ji prikiša nagus, ar tai būtų darbo santykių, ar statybų, ar mokesčių reglamentavimas, viskas tampa labai sudėtinga. Vis tik vienas paprastas dalykas dar yra likęs i&sca...

    5
  • Vasaros pabaigos etiudas
    Vasaros pabaigos etiudas

    Aukštaitijos kaime vilkai vėl mokė vilkiukus medžioti, rezultatas – devynios papjautos avys. Ūkininkai pyksta, medžiotojai trina rankas, kad štai valdžia vėl leis pleškinti pilkius. "Tą dieną buvau karalius", &ndas...

    1
  • Ne Korėja, o Venesuela
    Ne Korėja, o Venesuela

    Karas Korėjoje atneštų didelių nuostolių, o ir nėra tikslo nuversti Pchenjano režimą. Visa ši isterija naudinga ginklų pramonei, nes skatina ginklavimąsi. Be to, tai padeda slopinti diskusijas apie vidaus (ekonomines, socialines) problem...

    13
  • Liaudiškosios Žolinės tradicijos
    Liaudiškosios Žolinės tradicijos

    Rugpjūčio 15-ąją minima svarbi bažnytinė katalikų šventė, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijo...

  • Pinigo širdies plakimas
    Pinigo širdies plakimas

    Rugpjūčio 12-ąją investuotojui, milijonieriui ir filantropui George‘ui Sorosui (1930) sukako 87 metai. Šia proga siūlome paskaityti apie globalią laisvosios rinkos ekonomiką, kurią marksizmo pritvinkę akademiniai pikčiurnos vadina kapita...

    12
  • Naujų mokesčių niežulys
    Naujų mokesčių niežulys

    Kiekvienai valdžiai vis panyžta kėsintis įvesti nekilnojamojo turto arba bent jau automobilių mokestį. Tai jau matėme ne kartą. ...

    5
  • Kur atrasti trūkstamų darbuotojų?
    Kur atrasti trūkstamų darbuotojų?

    Bedarbių gretos Lietuvoje ir toliau retėja – darbo neturi tik nenorintys dirbti (oficialiai ar neoficialiai) arba tie, kurie gyvena keliuose likusiuose ekonomiškai sustabarėjusiuose šalies regionuose. ...

    9
  • Ryškėja demografinės problemos
    Ryškėja demografinės problemos

    Paspartėjus ekonomikos augimui, nedarbo lygis Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį nukrito iki 7 proc. Panašu, kad kaistant darbo rinkai, kylančių atlyginimų ir kainų spiralė suksis ir toliau. ...

Daugiau straipsnių