Dvylika Vilniaus apaštalų

Štai, kad ir per antradienį švenčiamas Užgavėnes. Juk tai pavasario šauktuvės! Sėdant prie šventinio stalo šeimos galva sakydavo: „Mes užsigavim, kad užsigavėtų ir visos bėdos ar nelaimės.“

O štai į trečiadienio kalendoriaus lapelį įrašytas šv. Valentinas primena, kad meilė, šis stebuklingos galios jausmas pakeis pasaulį į gerą. Juk taip pasakyta žmonijos Išganytojo lūpomis. Didžiąją lietuvių tautos šventę Vasario 16-ąją pažymėsime su viltimi, kad prieš šimtmetį atkurtoji Lietuvos valstybė ir dar po šimto metų skambės pasaulyje. O mūsų vaikai ir anūkai čia suras savo tikrąją laimę...

Pasitinkant šventę dera prisiminti ir geru žodžiu paminėti tuos mūsų tautiečius, kurie įžiebė nepriklausomybės viltį. Ir jie tai darė istorinėje Lietuvos sostinėje! XIX a. pabaigoje Vilniuje ką nors lietuviškai kalbant reta buvo išgirsti. Dauguma inteligentų, net ir laikančių save lietuviais, tarpusavyje bendraudavo lenkiškai; o valdiškoje tarnyboje ir viešai – rusiškai. Oficialioji statistika rodo, kad lietuvių tuomet Vilniuje buvę tik kiek daugiau kaip du procentai. Mykolas Biržiška, prisimindamas tuos laikus, sako, kad Vilnius, kaip tautinės kultūros centras, lietuviams buvo išnykęs ne tik faktiškai, bet ir, „kas pikčiausia, žmonių sąmonėje“. O pasak tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, tuomet į Vilnių atvykęs lietuvis „pirmučiausiai turėdavo išsinerti iš savo lietuviško kailio ir užmiršti, pražudyti tą, kas žmogui visuomet ir visur brangiausia yra – savo tėvų kalbą“. Tačiau Maironis, 1892 m. rašydamas eilėraštį „Vilnius“, jau viltingai sako: „Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų Tėvynei.“

Ilgą laiką lietuvių ir lenkų kalbos mūsų krašte buvo vartojamos skirtingų visuomenės sluoksnių, tad jos gyvavo visai nepanašiose viešojo gyvenimo plotmėse: lietuviškai buvo kalbama kaime, o dvaruose, mieste – lenkiškai. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, tokia padėtis ėmė keistis, nes lietuvių kalba tapo ir išsilavinusių žmonių bendravimo laidu. Nelengva tuomet buvo apsispręsti tiems bajorams, kurie puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintį bei kultūrines vertybes, įskaitant išlaikytą skirtingumo nuo lenkų tautos jausmą. Tad jau tada ėmė aiškėti, kad tautybę lemia kultūrinis apsisprendimas, o ne genetinė kilmė.

Kaip lietuvių tautos dvasia atbudo sostinėje? 1895 m. Jono Andriaus Domaševičiaus bute susirinkusi grupelė vyrų sutarė vienyti savo pastangas žadinant vilniečių tautinę savimonę. O to siekti reikėjo pirmučiausiai iškovojant lietuvių kalbai teises dvasiniame gyvenime: kad lietuviai turėtų Vilniuje savo atskirą bažnyčią, kad ir kitose Vilnijos bažnyčiose vyktų pamaldos lietuvių kalba. Žinia, vyrai tarėsi ir dėl to, kaip slapta remti knygnešystę, lietuviškų knygų leidybą Prūsijoje bei visokeriopą lietuvybės sklaidą kultūriniame gyvenime. Šią grupelę vilniečiai praminė „Apaštalų kuopa“, arba „Dvylikos apaštalų draugija“. O nepritariantys jų siekiams piktai šaipydamiesi pravardžiavo „litvomanais“, ar ir dar grubiau – „chlopomais“.

Pirmieji draugijos nariai – jau minėtas buto šeimininkas gydytojas J. A. Domaševičius, agronomas Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis, veterinaras Elijošius Nonevičius, bankininkas Boleslovas Stankevičius, valdininkas Valentinas Urbonas, inžinierius Jonas Bortkevičius, kunigas Juozas Ambraziejus. Prie jų netrukus prisijungė broliai Vileišiai – gydytojas Antanas, teisininkas Jonas ir inžinierius Petras. Taip pat – dvarininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, vaistininkas Kazimieras Landsbergis, gydytojas Zigmantas Fedaravičius ir kiti. Tarp jų buvo ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė, kuri kartu su keliais „apaštalais“ dar tik mokėsi kalbėti lietuviškai. Šiuos įvairių politinių pažiūrų, skirtingos socialinės padėties žmones vienijo lietuvybės idėja. „Apaštalų kuopa“ – tai ne kokia slapta organizacija, tik bičiuliškas sambūris, nes įstatų ji neturėjo, veiklos nutarimai būdavo priimami bendru visų narių sutarimu.

Pirmajam viešam savo siekių pareiškimui kuopa pasirinko labai gerą progą. 1898 m., minint Adomo Mickevičiaus gimimo šimtąsias metines, rusų valdžia leido Varšuvoje poetui pastatyti paminklą. Jo atidengimo iškilmėse „Dvylikos apaštalų“ delegatai padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o per šventinę vakarienę E. Nonevičius pasakė kalbą, kviesdamas brolius lenkus netrukdyti lietuvių tautiniam atgimimui. Tad šia akcija buvo pareikštos ir lietuvių teisės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldą.

Įteisinti lietuvių kalbą Vilniaus bažnyčiose sekėsi nelengvai. Teko išbandyti įvairią taktiką: vyskupijos valdžiai atmetus prašymą, mėginta subtiliai išgauti generalgubernatoriaus užtarimą, kreiptasi paramos į Peterburgo dvasinę akademiją, netgi rengta apeliacija Vatikanui. Vilniaus lenkų ir daugumos kunigų nuomonė nebuvo palanki „litvomanų“ pretenzijoms, o vyskupas tiesiog vengė galimo konflikto. Veiksmingiausia kovos priemonė pasirodė esantis religinių apeigų atlikinėjimas, lietuviškai giedant apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tad galiausiai 1901 m. ši pati seniausia Vilniaus šventovė ir oficialiai atiteko įkurtai lietuviškai parapijai. Pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko tų metų gruodžio 8 dieną. Nuo tada net 40 metų Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje, kur vykdavo pamaldos lietuvių kalba. Ne tik prieškariu, bet ir karo bei pokario metais ji buvo ne vien religinės, bet ir kultūrinės bei tautinės veiklos prieglobsčiu.

„Apaštalų kuopos“ nariai Vilniuje taip pat organizuodavo lietuviškus vakarus bei spektaklius. Kartais privačių pobūvių pretekstu, kartais ir su išsirūpintu policijos leidimu. Išsinuomotose salėse skambėdavo liaudies dainos, vykdavo dramos vaidinimai. 1904 m. carinei valdžiai panaikinus lietuvių spaudos draudimą, „Apaštalų kuopa“ savo lėšomis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Greit atsirado ir kitų svarbių rūpesčių – reikėjo imtis Vilniuje steigti lietuvišką mokyklą ir vaikų bendrabutį. Tad dr. Jonas Basanavičius, atvykęs į Vilnių 1905 m. rugpjūtį, čia rado jau nemenką lietuvybės įdirbį. Pratęsė tuos darbus 1907 m. įkurdamas Lietuvių mokslo draugiją. Du „apaštalai“ – D. Malinauskas ir J. Vileišis – vėliau tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Stebėtina, kaip nedidelei šviesuolių grupelei pavyko pažadinti tautos dvasios jėgas, kurių reikėjo Lietuvos valstybei atkurti. Minint Vasario 16-ąją, dera prisiminti šiuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigrąžinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.