Džiugesio teologijos prasmė

Šie metai Lietuvos viešajame gyvenime bus svarbūs ir įsimintini dėl dviejų įvykių – valstybingumo 100-mečio minėjimo ir Katalikų bažnyčios popiežiaus vizito į mūsų šalį. Pastarojo reikšmei suprasti būtinas ekskursas į bendrąją šiuolaikinio Vakarų civilizacijos žmogaus būsenų analizę.

Čekų kilmės prancūzų rašytojas Milanas Kundera savo naujausiame romane "Nereikšmingumo šventė" puikiai atskleidžia du kraštutinumus, kurie vis dar tyko mūsų dienų žmonijos, – prievartos ir beprotybės dichotomiją. Visuomenės vis labiau toleruojama agresija kyla iš modernybės krizės laikotarpio – XX a. pasaulinių karų, kai žlugo ilgalaikis pasitikėjimas menu, kultūra ir religija. Užsimoję prieš šią triadą, mūsų pirmtakai pasiekė neregėtą žvėriškumo ir sulaukėjimo lygį. Vėlesnieji, XX a. antrosios pusės prancūzų filosofai Gilles Deleuze'as ir Felixas Guattari knygoje "Kapitalizmas ir šizofrenija" aptarė žmogiškumo likimą po Antrojo pasaulinio karo. Tradicinių vakarietiškųjų idealų žmonės taip ir neatkūrė. Įsigalėjo liberalizmas, kuris atvėrė kelią pirmiausia ekonominei ir finansinei laisvei, kartu įtvirtindamas jau mūsų dienų žmogaus sąmonės suskilimą, žymintį psichiatrinę masinę diagnozę – šizofreniją. Tai būklė be autoriteto, tikslų, į ką nors aiškiai nukreiptų veiksmų.

Šizofreniškas šių laikų žmogaus būvis yra lyg paukščio, uždaryto į narvą, – beprasmis blaškymasis ir atramų ieškojimas ten, kur jokių buvimo pagrindų tiesiog nėra. Visapusis vartojimas yra vienintelė ligoto žmogaus veikla, palydima haliucinacijų ir afektų. Nustatęs šias dvi kraštutines pozicijas – agresiją ir liguistumą – M.Kundera prieina prie paradoksalios išeities. Pasirodo, mūsų laikų žmogui, norinčiam išvengti minėtų kraštutinumų, tiesiog nieko nereikia daryti. Vis dėlto romano "Nereikšmingumo šventė" veikėjai dialoguose pasigenda esminio tokios būsenos bruožo: jei įmanoma nieko neveikti, bet kokiomis sąlygomis nesiimti jokių veiksmų, reikia, kad šią pasyvumo šventę lydėtų gera nuotaika.

Romos katalikų bažnyčios popiežius Pranciškus, kuris šįmet lankysis mūsų valstybėje, vos paskirtas į šį postą, paskelbė visuotinį, žmonijos masto poreikį – dauginti džiugesį visuomenių, šeimų ir individualiame gyvenime. Iš tiesų vien tai, kad esame gyvi, jau yra beveik nuolatinės geros nuotaikos pagrindas, atsakantis į M.Kunderos romano veikėjų užduodamą klausimą: kur gauti geros nuotaikos? Jei ant džiugesio dėl gyvybės pagrindo Katalikų bažnyčia stato laisvės, sąmoningumo ir kritinio mąstymo vertybes, telieka džiaugtis dar ir dėl to. Tikėjimas tampa sąlyga, užtikrinančia galimybę išvengti naujų pasaulinių karų, agresijos ir psichikos suskilimo. Nepaisant daugelio kunigų, pamirštančių, kad netiesiogiai ir tiesiogiai yra atsakingi popiežiui, sprendimų, regis, katalikybė gali tapti asmeninio apsisprendimo, sunkių pasirinkimų lengvinimo, socialinės ir politinės kritikos mentaline erdve. Kita vertus, jei tikėjimas tampa pagrindu persekioti, nekęsti, virsti fanatikais, tenka konstatuoti, kad šie veiksmai, atliekami piktdžiugiškai, patvirtina šimtmečio senumo klasika virtusį teiginį, jog religija tėra opijus liaudžiai.

Kuri religijos, politikos, humanistikos kryptis nugalės, nepaaiškės taip greitai, mums gali nepakakti gyvenimo pamatyti popiežiaus sėjamos džiugesio teologijos vaisių, bet Katalikų bažnyčios vadovo vizitas į Lietuvą bus geras lakmuso popierėlis, galėsiantis parodyti, kaip mūsų šalies kunigai, vyskupai ir žmonės reaguoja į šį įvykį. Nepraradus kritinės nuostatos, bus aiškiai matyti, kas dominuoja – fanatikai ar džiugesio teologijos pagrindu sąmoningumą kuriantys tikintieji.

Po to, kai XX a. nepavyko ne tik socializmo projektas, bet ir psichoanalizės pradininkų sumanymas žmogaus aistras, laukinius instinktus pajungti kultūrai ir kūrybai, džiugesio teologija atrodo esanti verta būti geresnės visuomenės ir kilnesnio žmogaus tapsmo sąlyga. Jei ir šis bandymas nebus sėkmingas, šiuolaikiniam ir ateities žmogui teliks anestezuotis priklausomybėmis ir virtualybe, kuri praryja viską: ir džiugesį, ir prievartą, ir depresiją, ir šizofreniją.

Išvystytų ekonomikų, gerovę sukūrusių valstybių žmonės priversti rinktis tarp apatiško, savimi patenkinto buvimo, šventės dėl pačios šventės, ir prasmingos, džiugios, įvairapusės kūrybos. Trečiojo pasaulio šalys begali grimzti į prievartos dominavimą arba džiaugtis pačiu gyvenimu. Juk gilioji religijos prasmė yra gyvenimo šventimas, vedantis šventumo link. Viena aišku jau dabar – ateizmas yra jau nesėkmingai išbandyta praktika, todėl ją kartoti būtų tiesiog beprasmiška. Tikėjimas arba netikėjimas mūsų laikais jau skirstomas į tvirtą tikėjimą ir ieškojimą, abejonę, bet ne kategorišką dieviškumo neigimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    18
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių