Europos chaotiška politika toliau džiugina Rusiją ir Kiniją

Dar praeitą mėnesį Vladimiro Putino režimo perspektyvos atrodė niūrios. Namuose galvasopis dėl A. Navalno palaipsniui virto migrena. Užsienyje – sugrįžo amerikiečiai. Buvo galima tikėtis naujų sankcijų, daugiau protestų ir didesnio spaudimo.

Tačiau dabar padėtis kitokia. Navalno stovykla sustabdė demonstracijas, per kurias reiškiamas palaikymas įkalintam jos lyderiui. Tai atspindi blėstantį entuziazmą namuose – padėtis darosi panašesnė į Baltarusiją, o ne Maidaną. Apklausos rodo, kad opozicijos laukia sunkus uždavinys. Trumpai tariant, daugumai rusų Putinas išlieka priimtinesnis. Tačiau nauja taktika, kai kliaujamasi spaudimu iš išorės, yra lošimas. Jungtinės Valstijos – toli, o Europos Sąjunga užsiėmusi savo stringančiu atsaku į pandemiją ir yra priversta raudonuoti po jos užsienio politikos vadovo Josepo Borrellio tragiško vizito Maskvoje.

Verta prisiminti, kad ES triskart didesnė už Rusiją pagal gyventojų skaičių ir dešimteriopai – vertinant pagal BVP. Vis dėlto nepatyręs J. Borrellis elgėsi veikiau kaip išmaldos prašytojas. Jis nuolankiai leido Rusijos melo meistrui Sergejui Lavrovui dominuoti bendroje spaudos konferencijoje, diktuoti jos eigą ir kartoti Kremliaus argumentus, pavyzdžiui, kad A. Navalno apnuodijimas buvo viešųjų ryšių triukas.

Dar didesnio pažeminimo J. Borrellis sulaukė, kai jam viešint Rusija išsiuntė tris ES šalių diplomatus.

Grįždamas namo J. Borrellis tinklaraštyje paskelbė graudulingą pareiškimą, teisindamas savo „principingą diplomatiją“ ir perspėdamas, kad ES „atidžiai apsvarstys“ Rusijos „apgailėtiną“ elgesį. Tačiau dėl to niekas nedreba iš baimės.

Tuo metu Vokietijoje naujasis CDU lyderis Arminas Laschetas sako, kad ginčas su Rusija neturėtų kelti pavojaus dujotiekiui „Nord Stream 2“. Su tuo sutinka ir Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas.

Kamščių poškėjimas Maskvoje...

Dar blogiau, kad išsiskiria ES pozicijos dėl Kinijos. Šalys, priklausančios grupei 17+1 (grožio konkursui, kuriame pinigų stokojančios žemyno rytinės pusės šalys varžosi dėl Pekino režimo malonių), turėjo ištisus mėnesius bendrai pozicijai parengti. Dabar, prieš antradienį prasidėsiantį viršūnių susitikimą, jas apėmusi sumaištis. Pekinas nori, kad jo klientės atsiųstų aukšto rango atstovus – valstybių arba vyriausybių vadovus. Juk, šiaip ar taip, šiam virtualiam viršūnių susitikimui pirmininkaus pats Kinijos imperatorius – Xi Jinpingas. Taigi, ką darys 17-ukas?

Lietuva ir Estija atsisakė keliaklupsčiauti; Latvija taip pat tikriausiai deleguos tik užsienio reikalų ministrą. Slovakijos prezidentė – pagirtinai besielgianti Zuzana Čaputova – irgi laikysis atokiai. Tačiau, kaip ir tikėtasi, susitikime dalyvaus liūdnai pagarsėjęs Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, kaip ir Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Visgi tikroji staigmena – kad Lenkijai, didžiausiai ir svarbiausiai šio regiono šaliai, atstovaus jos prezidentas Andrzejus Duda. Užklausiau apie tai vieno aukšto rango pareigūno prezidento kanceliarijoje, bet patenkinamo atsakymo negavau.

Blogiausias dalykas – bendros pozicijos nebuvimas. Aukšto lygio atstovavimas būtų pateisinamas, jeigu jis būtų suderintas su griežta žinia žmogaus teisių, Taivano, Honkongo ir kitais klausimais. Net ir imperatoriui Xi būtų naudinga išgirsti tą pačią žinią, pakartotą daugelio užsieniečių. Didelio skaičiaus šalių paskelbtas boikotas irgi būtų gerai. Tačiau šis chaotiškas atsakas tik rodo, kaip Kinijai lengva Europoje žaisti žaidimą „skaldyk ir valdyk“. Kremlius tai irgi pravartu.

Tuo metu Angela Merkel tvirtina, kad ES privalo vykdyti savą politiką Kinijos atžvilgiu, o ne tiesiog kopijuoti JAV. Tai – prastas atsakas į prezidento Joe Bideno skubų atsiribojimą nuo kvailo Donaldo Trumpo sprendimo išvesti karius iš Vokietijos. Naujoji JAV administracija kalba ir elgiasi teisingai. Tačiau jai reikia Europos pagalbos. Iki šiol juntamas gėdingas jos trūkumas.