Europos „strateginė autonomija“ tėra iliuzija

Europos Sąjungos „strateginės autonomijos“ troškimas – oficiali Bendrijos užsienio politikos dalis nuo 2016 metų – iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip panašus įkyrus kliuvinys. Jungtinės Valstijos suteikia Europai branduolinį skėtį. Jos apmoka žemyno saugumo sąskaitas. Joms tenka pasaulinės lyderystės ir rūpesčių dėl Kinijos bei terorizmo našta. Jos stengiasi išlaikyti Vakarų pranašumą kosmoso, dirbtinio intelekto ir kitų technologijų frontuose, nuo kurių priklausys padėtis ateinantį šimtmetį.

Tačiau Europa toli gražu neskuba mažinti šio atsilikimo ir piktai purkštauja. Ji piktinasi Trumpo administracijos politika Irano atžvilgiu ir baiminasi būti įtraukta į ekonomikos šaltąjį kartą su Kinija. Ji susirūpinusi prezidento panieka daugiašališkumui, jo švelniu požiūriu į Rusiją ir verslininkiškomis idėjomis dėl NATO.

Kai kurie europiečiai nori perimti iniciatyvą, sudaryti sutarčių su Kinija ir kitomis prekybos partnerėmis (Lotynų Amerika, Japonija), įsižeidusiomis dėl merkantilinio šūkio „Pirmiausiai – Amerika“. Jie norėtų, kad euras taptų atsargų moneta ir būtų panaikinta Europos priklausomybė nuo doleriu pagrįstos tarptautinės finansų infrastruktūros. Galbūt Europos indėlis „kietojo saugumo“ srityje yra menkas, bet ji turi didelę įtaką kitur. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu ji strategiškai suvienytų savo pajėgumus humanitarinės pagalbos, diplomatijos, finansų, prekybos ir minkštosios galios frontuose.

Tokia idėja būtų įdomi; ji tikrai paskatintų JAV administraciją iš naujo apsvarstyti savo politiką Europos atžvilgiu – tik galbūt kitaip negu norėtų europiečiai.

Kaip bebūtų, dabar ir prognozuojamoje ateityje šis klausimas yra vien teorinis. Praktiškai didėja tik nesugebėjimas veikti, o ne savarankiškumas. „Brexit“ yra dėmesį atitraukiantis trikdis. Prancūzijos ir Vokietijos ašis, į kurią vos prieš metus daugelis dėjo daug vilčių, sueižėjo. Antrojo plano šalys, pavyzdžiui, Italija (valdoma ekscentriškų populistų) ir Ispanija (su silpna mažumos vyriausybe), Švedija (apskritai be jokios vyriausybės) ir Lenkija (pati save nustūmusi į paraštes) jokiu būdu nepajėgios prisiimti dalį šios naštos. Europos institucijų lygiu nieko neįvyks, kol nusės dulkės po Europos Parlamento rinkimų, tai yra, galbūt iki ateinančių metų galo.

Rezultatas yra susitelkimas į vidines problemas ir neveiksnumas, atveriantis duris Rusijos ir – vis plačiau – Kinijos įtakai. Ši padėtis nuvilia visus, įskaitant Jungtines Valstijas, daug metų raginusias Europą labiau prisidėti. Tačiau vietoje rimto indėlio į pasaulinį saugumą Europa tesiūlo tuščias kalbas apie autonomiją, kurios puikus pavyzdys yra postringavimai apie „Europos armiją“ – karybos požiūriu beprasmę idėją, grasinančią susilpninti NATO tokiu metu, kai Aljansas turi daryti daugiau, o ne mažiau.

Tvyrant šiai niūriai atmosferai lengva pasiduoti nevilčiai. Vis dėlto verta atminti, kad Vakarai atsilaikė per Šaltąjį karą, nors tuomet jų padėtis buvo blogesnė negu dabar. SSRS buvo rimta strateginė priešininkė, valdžiusi pusę Europos ir turėjusi galimybę nukreipti savo galią į bet kurį mūsų planetos tašką. Rusija yra nemalonumas, bet ne grėsmė. Sėkmę ji dažniausiai pasiekia blefuodama, o ne savo raumenimis.

Transatlantinė nesantarvė taip pat nėra jokia naujiena. Europa vengė įsitraukti į JAV vadovaujamą šaltąjį karą Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Prancūzija 1966 metais pasitraukė iš NATO vadovavimo struktūros ir į ją sugrįžo tik 2009-aisiais.

Miglotos, savo silpnybėms pataikaujančios kalbos apie „autonomiją“ – strateginę arba kokią nors kitą – mažai ko vertos, kai migracija, klimato pokyčiai, humanitarinės katastrofos ir technologijų raida nuolat primena europiečiams apie konkurencingą, pavojingą ir glaudžiais ryšiais persipynusį išorinį pasaulį. Patinka tai mums ar ne, šios grėsmės reikalauja sanglaudos, ryžto ir stipraus transatlantinio aljanso.