Gražiai prasidėjęs ruduo neišgąsdino

Spalio mėnuo senovėje dar vadintas septintiniu, lapkrisčiu, visagaviu. Septintuoju šis mėnuo buvęs pagal archajiškąjį žemdirbių kalendorių, pradedantį metus skaičiuoti nuo pavasario – augalų vegetacijos ciklo pradžios.

Vidutinė mėnesio oro temperatūra yra 6–8 laipsniai šilumos. Lyg ir nemažai, tačiau diena vis trumpesnė,  todėl medžiai meta nuauksintus lapus. Dar savaitė kita – ir jų šakos paliks nuogos. Spalio pabaigoje lapus numes net ir ąžuolai. Labai tinka mėnesiui lapkrisčio vardas. Krinta medžių lapai! Kodėl jis dar ir visagavis, – mat kaime būdavo baigiamas bulviakasis, raunami runkeliai. O svarbiausias darbas – suvežti atsiklojėjusius linus. Jų dar laukdavo tolesnė „mūka“: išmirkyti ir vėjo perkošti, būdavo jaujoje džiovinami, minami, braukiami, šukuojami, kol spaliai išbirės ir rankoje liks švelnutė sruoga verpimo ratelio kuodeliui. Štai iš kur mums įprasčiausias mėnesio vardas, tik tikslesnis būtų ne spalis, o spalių. Linamynio talkos paliko daug pasakojimų, dainų; jauja – tarsi kokia įdomybių ir paslapčių skrynia. Ko tik ten neatsitikdavo rudens vakarais, ypač jeigu kas užrūstindavo dievaitį Gabjaujį...

Tačiau nebemėlynuoja linų laukai Lietuvoje. Ši puiki žemės ūkio kultūra, tūkstantmečiais rėdžiusi lietuvį, neatlaikė šiltesnių kraštų konkurencijos.  Viena tik išimtis – ūkininko Bronislavo Vošterio laukai prie Bagaslaviškio, Širvintų rajone. Jo spaudžiamas sėmenų aliejus – ir vaistas, ir puikus maisto pagardas. O dar šioje sodyboje ir Lino šventė dainomis nuskamba...

Žinia, mėnesio pradžioje paprastai sulaukiame keleto šiltų ir malonių dienelių, vadinamų „bobų vasara”. Su rytmečio rūkais, rasos karoliukais ant voratinklių, gervių ir žąsų voromis padangėje, ypatingai tamsiai mėlynais ežerų vandenimis. Tai toks tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. O pavadinimas – taigi primenantis kaimo pribuvėjas ir žolininkes, meiliai bobutėmis vadintas. Mat pats metas būdavo joms atsidėkoti už jų pastangas naują gyvybę atlydint į šį pasaulį bei kaimo sveikata rūpinantis.

Spalio pabaiga bus geras metas sodą atjauninti arba naują užveisti. Čia pravartu į mėnulį pasižvalgyti. Vaisinius medelius reikia sodinti esant jaunam mėnuliui, tai greitai duos derliaus. Sakydavo, kad obuolių derlių galima pagausinti į sodinamo medžio šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Be to, gerai, kai obelaites ir kriaušaites vyras su žmona sodina kartu. Tada vaismedžiai netuščiai žydės, bus labai derlūs, – taip sako tradiciniai papročiai.

Šeimininkių rūpestis – daržovių atsargos žiemai. Liaudies patirtis moko, kad geriausia kopūstus raugti esant senam mėnesiui: tada jie kieti, gero skonio, negenda. O burokus geriau užraugti per jauną – tai bus minkšti ir gerai suverdantys.

Spalio orai, sakydavo senoliai, žiemos orus nuspėja. Jeigu ant ąžuolo daug gilių, speigų nebus. Jei spalis ūkanotas, žiemą sniego gilu. Jei spalis šaltas – sausis bus gražus. Nuo žiemos priklausys, kaip pavasario sulauks rugiai, kurių daga jau taip gražiai išsiliejo laukuose. Mįslė apie rugį klausia: „Kas rudenį gimęs, žiemą miegojęs, vasarą užaugs?“