Imitavimo menas

Turbūt noras atrodyti geresniam, negu esi iš tikrųjų, – daugiau ar mažiau natūralus kiekvienam mūsų. Gajus jis ne vien romantinių santykių srityje. Štai, kad ir darbo pokalbiai, kuriuose visi tik ir dega noru tobulėti, spinduliuoja motyvaciją didinti įmonės apsukas ir įplaukas, o po kelių mėnesių jau patys tik plaukioja it bejausmis planktonas maršrutu kabinetas–kavos aparatas. Nekart rašiau ir apie socialinius tinklus, kur dauguma publikuoja laimingiausias akimirkas, o stebėtojai paskui bodisi savo gyvenimo, nė iš tolo neprimenančio paveiksliukų iš Maldyvų. Ir vis tik, naudinga nubrėžti ribą tarp nekenksmingo pasisukimo gražesne puse bei absoliučiai kitokio alter-ego generavimo, mezgant kiekvieną naują pažintį.

Štai, pavyzdžiui, viena priežasčių, kodėl egzistuoja automobilių nuomos kompanijos – pasimatymai. Ir bent jau man tikrai netelpa į galvą, ko šituo siekiama? Na, dar gerai, jei kliauniesi mąstymu "ant ko gaudai, tas ir kimba", tikėdamasis, kad atriedėjus blizgančiu BMW, romantiška vakarienė baigsis pusryčiais į lovą. Bet kas tada, jei mergina pabendrauti norėtų ilgiau negu vieną vakarą? Kaip ji jausis galiausiai sužinojusi, kad jaunasis oligarchas iš tikrųjų niekur nedirba, gyvena su mama, kuri ir sušelpia viešojo transporto bilietėliams? Ir baisu ne todėl, kad dėl brangių "lietnykų" vyrais susidomima. O dėl to, kad jaustis apgautam – šlykštu.

Bet ne vien vyrukai mėgsta tapti Davido Koperfildo pasirodymų vertais iliuzionistais. Pavyzdžiui, niekada nesupratau tikslo naujai simpatijai skiesti apie tai, kad neturi žalingų įpročių, charakteris auksinis ir tenkina neįpareigojantys santykiai. Ypač, jei dūmini kaip kaminas, šiaip nebloga ragana esi, o dar turi tikslą ištekėti iki ateinančių metų. Tai, beje, ne kokie atskiri beprecedenčiai atvejai, o kai kurių žmonių kasdienis įprotis. Pamenu, kartą net teko važiuoti pas pažįstamą merginą marinuoti vištos sparnelių. Išrinktajam prisigyrė, kaip skaniai gamina, o iš tikro, net sumuštinį sutepti – iššūkis. Juokinga iki ašarų, bet kartu ir graudoka. Nes net ir nekaltas melas anksčiau ar vėliau išlenda. Ir skaudžiai bado panages.

Ilgokai laužiau galvą, kokia tai mistika: kai čiustijiesi tris valandas, nepadarai tokio įspūdžio, kaip ateini pavargusi ir nužliumbtomis pandos akimis, sužavi. Kad labiau patraukia žmones nusiteikusi "ai, kaip bus, taip" ir kalbėdama, kas ant liežuvio galo, o ne tada, kai cituoji F.Dostojevskį. Kad rimti santykiai užsimezga tada, kai toli gražu nesi geriausia savo pačios versija. O paskui pradėjo aiškėti – apsimetinėjimas atbaido kur kas labiau negu neužmaskuotas spuogelis. Žavesnis tikras juokas, o ne suvaidintas subtilus šypsnis. Net jei žvengi kaip arklys ir dar pasikriuksi. Nes jis – tikras. O tikri žmonės šiandieniame iškamšų muziejuje – nykstanti rūšis.

Turbūt dažnas yra susidūręs su baime, kad jo ar jos niekada niekas nepamils. Ir tada kai kurie nusprendžia apsimesti kažkuo kitu, vertesniu simpatijų. Apsimetinėja iki absurdo – išgalvotų istorijų, kvėpuoti neleidžiančių korsetų po suknelėmis ir pavogtų nuotraukų. Ir net sunku įsivaizduoti, koks varganas šitokių žmonių gyvenimas. Nes jei pagaliau ir sulauki išmaldautų dėmesio trupinių, giliai širdyje puikiai žinai – šis dėmesys skirtas ne tau. Jis, lygiai toks pats butaforinis kaip ir imituojamas žavesys. Nes iš tikrųjų mylima yra nepaisant realių netobulumų, o ne už suvaidintus pliusus.