Ištikimieji heiteriai

Nors mane nustebinti nelengva, vis dėlto skaitant komentarus po garsesnių žmonių nuotraukomis ir įrašais (ar matant gautas asmenines žinutes, kuriomis jie kartais pasidalija viešai), atvimpa žandikaulis. Visų pirma, kyla klausimas: na, iš kur tiek įžūlumo? Kodėl jie įsitikinę, kad geriau žino, kaip dažyti plaukus, su kuo tuoktis ir kada vaikus gimdyti kitam žmogui? Kodėl yra manančiųjų, jog turi teisę reguliuoti gyvenimą tam, kuris net apie jo egzistavimą nežino?

Kitas dalykas – išradingumas. Yra toks šiek tiek sadistinis posakis: "Jei nori mušti šunį, lazdą visada surasi", tobulai tinkantis liejantiems pagiežą. Štai jau ilgokai seku vieną tinklaraštininkę, žinomą ne tik dėl tiesmuko humoro, bet ir dėl ryškiomis spalvomis dažomų plaukų. Dėl abiejų susilaukia keiksmų, pamokslavimų, o kartais net grasinimų, tačiau stipriausias koziris – heiterių pasišaipymai dėl… kreivo kojos piršto (!), kurį pamatė merginos vaizdo įraše, kuriame ji buvo basa. Ir nesvarbu, kad įraše kalbama apie aktualią problemą, o ne pedikiūro madas. Juk ne veltui sakoma: kai kvailiui rodai į dangų, jis spokso į… pirštą. Dievaži, jei žmonės bent perpus tiek kūrybiškumo parodytų kurdamiesi asmeninę gerovę, visi gyventume it šeichai.

Liūdna suprasti, kiek aplink nelaimingų ir piktų žmonių, kuriems niekuo negalima padėti. Kurie grįžę namo, užuot apkabinę artimuosius ar paskaitę knygą, raitojasi rankoves ir išsiruošia į klaviatūrinius karus.

Nesupraskite manęs neteisingai, tikrai palaikau kiekvieno teisę į nuomonę. Tačiau dar labiau palaikau teisę egzistuoti ar atrodyti būtent taip, kaip norisi. Ir nesulaukti lavinos mėšlo už savo niekam nekenkiantį buvimą. O jei žmogus dar atranda jį mėgstančią auditoriją ir iš talento ar asmenybės užsidirba – išvis valio! Anaiptol, nemyliu visų be išimties. Yra tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio garsenybių, kurių elementariai nevirškinu. Todėl nuo jų, kiek įmanoma, atsiriboju: neseku socialiniuose tinkluose, neskaitau susijusių straipsnių, nežiūriu laidų. Kam kankintis sekant kiekvieną judesį to, su kuriuo nesutampa biolaukai? Kam gaišti laiką bei energiją ant jo lojant – rašant piktas žinutes ar keiksnojant prisidengus anonimo kauke? Tai juk tas pats kaip nemėgti brokolių, bet mazochistiškai juos ryti ir tada žiaukčioti, kad neskanu.

Nebent to nevirškinimo ir pykčio priežastys kitos. Pavyzdžiui, vidų griaužiantis jausmas, kad štai tu dirbi nemėgstamą darbą, gyveni su sutuoktiniu, kurio tyliai nekenti, nesėkmingai bandai patikti kitiems ir esi niekam neįdomus, net sau. O štai kažkas kitas daro, kas jam patinka, tiesiai sako, ką mano, gyvena laimingai ir dar už tai niekieno neatsiprašinėja. Ot įžūli bjaurybė! Ir tada neapykanta nuosavam gyvenimui nukreipiama į tą asmenį, nes tai tampa vienintelis būdas bent susikurti iliuziją, kad išsakyta pikta "nuomonė" kažką keičia. Tačiau ne. Žinomumas kone neišvengiamai padeda užsiauginti storą odą, ir garsiems veidams tokie dalykai dažniausiai nei galvoj, nei uodegoj.

Pamenu, kalbėjomės šia tema su vienu šauniu vyru, kurio, atrodo, tiesiog sunku nemėgti. Vis dėlto heiterių užsiveisė ir pas jį. Kartą nusprendė atsekti, kas gi anonimiškai iškeikė jį šlykščiausiais žodžiais (tą padaryti, beje, yra lengviau negu du pirštus… na, žodžiu, patys supratot). Pasirodo, pažįstamas vaikinukas iš mokyklos laikų, vaikščiojantis sėkmingo žmogaus antonimas. Sutikęs piktąjį komentatorių mieste pasiteiravo: "Tai ko šitaip ant manęs pyksti? Gal esu tave kaip nors nuskriaudęs?" Į kampą įspraustam pikčiurnai neliko nieko kito, tik sakyti tiesą – pats jaučiasi nelaimingas ir žiauriai pavydi sėkmės.

Būtent dėl to apmaudu matyti heiterių siautėjimus. Liūdna suprasti, kiek aplink nelaimingų ir piktų žmonių, kuriems niekuo negalima padėti. Kurie grįžę namo, užuot apkabinę artimuosius ar paskaitę knygą, raitojasi rankoves ir išsiruošia į klaviatūrinius karus. Tik vargu, ar tokie suvokia elementarią tiesą: kai savąjį negatyvą pradeda pilti viešai, necenzūruotai ir ant svetimų žmonių galvų, apie tai, kad yra nelaimingi, sužino jau nebe tik jie patys, bet ir visi aplinkiniai.