Juokai pro ašaras?

Kodėl? Ogi todėl, kad „jis baigėsi susipykimu, baigėsi dokumentu, kurio net negalima viršūnių konferencijai oficialiai priskirti, nes Lenkija nesutiko jo pasirašyti.

Nėra lengva pasakyti, kas čia laimėjo, tačiau ganėtinai aišku, kas iš to pralaimėjo. Ir pasidarė akivaizdu, jog bus labai drąsus sumanymas Europos Sąjungą prasmingai reformuoti. Juk dabar visi nejuokais susierzinę.

Angela Merkel negali ir nenori Lenkijos prarasti: ji iš visų jėgų bandė Varšuvą įtikinti, o dabar ji tikriausia ir bus ta, kuri turės ginčą išspręsti“, – rašė Milane ir Romoje leidžiamas Italijos laikraštis.

Neigiamai Lenkijos laikyseną viršūnių konferencijoje įvertino ir Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“: juk Lenkija, girdi, save „pažemino“ ir „pati izoliavosi juokingumo pilnoje, bet užuojautos stokojančioje atmosferoje“.

Vis dėlto „Lenkijos ministrės pirmininkės Beatos Szydlo groteskiški išpuoliai prieš  Donaldą Tuską bent turėjo tą gerą šalutinį efektą, kad dabar pagaliau visi Europos valstybių ir vyriausybių vadovai savo pačių akimis galėjo įtikinamai pamatyti, kokia antieuropietiška ir antidemokratiška Lenkijos vyriausybė iš tiesų yra.

Ji turi cinišką ir grynai merkantilišką požiūrį į Europos Sąjungą. Lenkijos vyriausybė nori bendros piniginės, bet nenori bendrų vertybių. Mes imame jūsų pinigus, tačiau atmetame jūsų demokratijos principus. Mūsų privalumai yra jūsų problemos.

Deja, Lenkija savo ankstesnės geros reputacijos ir savo partnerių pasitikėjimo taip greitai nesusigrąžins“, – darė liūdną išvadą Lenkijos sostinės liberalusis dienraštis.

Maskvos laikraštis „Gazeta“ taip pat rašė, jog „Lenkijos laikysena per paskutinį viršūnių susitikimą Briuselyje krizę Europos Sąjungoje tik pagilins. Žinoma, Lenkijos konservatyvieji politikai toli gražu ne vieninteliai, kurie kalba apie Europos vidaus krizę, ypač po „Brexito“.

Kaip ten bebūtų, vis dėlto neatrodo, kad ir Lenkija dabar norėtų atsiskirti nuo Europos Sąjungos. Labiau panašu į tai, jog Lenkija nūnai sieks dar labiau priartėti prie Jungtinių Amerikos Valstijų.“

Pasak Vengrijos sostinės dienraščio „Magyar Idök“, „Europa dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Per nepilnus dvejus metus senąjį žemyną užplūdo milijonai svetimšalių, patyrėme kruvinus teroro išpuolius ir išgyvenome, kaip viena šalis narė pirmą kartą pasisakė už narystės Europos Sąjungoje atsisakymą.

Šiomis aplinkybėmis dabar ir turime nuspręsti, ar prisijungsime prie užgaidaus Vokietijos ir Prancūzijos tandemo, ar įjungsime staigiojo stabdymo stabdžius ir žiūrėsime, kaip Europos branduolys pro mus pralėks.“

„Tačiau dviejų greičių Europai jokios Europos Sąjungos išvis nereikia“, – teigė Kroatijos laikraštis „Jutarnji List“ ir paaiškino, „jog dar ir prieš sugalvojant Europos Sąjungos idėją žemyno valstybės jau buvo skirtingu lygiu išsivysčiusios ir jau turėjo skirtingo lygio ekonomikas.“

Zagrebo dienraštis taip pat suabejojo, ar „nors vienos šalies narės vyriausybė visa širdimi pritartų idėjai, kad Europos Sąjunga susidėtų iš skirtingais greičiais besiplėtojančių valstybių.“

Europos Sąjungos politikai negali rizikuoti susitarimo dėl bėglių žlugimu, ypač rinkimų metais.

Vienos dienraštis „Presse“ atkreipė dėmesį į 2017 m. įvyksiančius „ne vienus rinkimus, kurie šįkart tikrai nusipelno epiteto „istoriniai“ ir nuo kurių priklausys atsakymai į tokius klausimus kaip antai: kurios šalys palaiko tolesnę Europos Sąjungos plėtrą ir kurios nori ryškiau pabrėžti nacionalinį valstybingumą? Ar reikia Europos Sąjungos su dviem greičiais?“

Daug dėmesio ypač Europos, bet ir šiaip pasaulio spaudoje sulaukė ir tarp Turkijos ir kelių Europos šalių įsižiebusi įtampa. Padėtį gerai susumavo amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų centro „Stratfor“ analitikai.

Anot jų, „Ankarai reikia milijonų Vakarų Europoje gyvenančių turkų rinkėjų paramos. Tačiau Europos politikai turi nepamiršti ir savo pačių rinkimų.

Nors skirtumai tarp jų tikrai nemaži, nė viena kivirčo pusė negali paaukoti savo ryšių su kita vien tik dėl savo vidaus politikos interesų. Europos Sąjungos politikai negali rizikuoti susitarimo dėl bėglių žlugimu, ypač rinkimų metais.

O Turkija savo ruožtu ketina susiderėti su Europos Sąjunga dėl platesnės muitų sąjungos ir labai priklauso nuo prekybos su tokiomis šalimis, kaip Nyderlandai ir Vokietija, ir nuo jų investicijų, idant Turkijos ūkis nežlugtų.

Be to, abi šalys kasmet į Turkiją pasiunčia milijonus turistų. Turkijoje veikia per šešis tūkstančius Vokietijos bendrovių beveik visuose ūkio sektoriuose, o Nyderlandai yra didžiausias tiesioginių investicijų į Turkiją šaltinis, iš kurio trykšta 16 procentų visų Turkijos įplaukų.

Žinoma, dalis šių pinigų atplaukia iš Nyderlanduose apsigyvenusių Turkijos migrantų, todėl prieš Nyderlandus skelbiamos Turkijos sankcijos gali pakenkti kaip tik tiems rinkėjams, kuriuos R. T. Erdogano partija nori prisivilioti.

O jeigu Turkija taikytų sankcijas į Turkiją importuojamiems olandų gaminiams ar įplaukiančioms investicijoms, tai reikštų, kad Turkija kanda ją maitinančią ranką, o to Ankara tikrai neturėtų norėti.“