Kad orios pensijos netaptų oru

Kartą per dvejus metus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare labai stengiasi tapti Lietuva, pateikia pensijų sistemų apžvalgą bei rekomendacijas jų tobulinimui. Naujausioje apžvalgoje pateikiama daugybė rekomendacijų, kaip užtikrinti tvarias pensijų sistemas, tačiau pagrindinė išvada nesikeičia – vis svarbiau tampa ateities pensijas užtikrinti sukauptu turtu.

Visos pažangios EBPO valstybės sukauptų pensijų ir BVP santykį nuo praėjusio dešimtmečio pradžios maždaug padvigubino. Štai, pavyzdžiui, danų sukauptos pensijos siekia net 206 proc., olandų – 178 proc, islandų 158 proc. šalies BVP. Palyginimui, Lietuvos kaimynės dar nedaug yra pasistūmėjusios padorių ateities pensijų užtikrinimo link – latviai yra sukaupę 11 proc., estai 14,5 proc. BVP. Lietuvos skaičiai dar kuklesni – šiuo metu mūsų šalies dirbantieji II pakopos pensijų fonduose savo senatvės poreikiams yra sukaupę apie 2,4 mlrd. eurų, o tai sudaro 6,2 proc. metinio šalies BVP.

Kodėl daugelis išsivysčiusių valstybių pastaraisiais dešimtmečiais atsitraukė nuo tik einamaisiais mokėjimais grįstos pensijų sistemos (kuomet visos dabartinės pensijos finansuojamos tik iš dabartinių dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų) ir pradėjo kaupti lėšas ateities pensijoms? To priežastis yra labai paprasta – visuomenės senėja.

Kartais klaidingai teigiama, kad visuomenės niekada nejaunėjo ir nieko naujo šiame fronte nevyksta. Tačiau visą praėjusį amžių mes matėme visuomenės jaunėjimą – darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis didėjo arba buvo stabilus. Jaunėjant visuomenei buvo labai lengva įgyvendinti Prūsijos premjero Oto fon Bismarko pasiūlytą pensijų sistemą – pensijas mokėti surinkus mokesčius ir socialinio draudimo įmokas iš augančios dirbančiųjų armijos. Tačiau faktas tas, kad gyvename nebe XX amžiuje, ir visuomenės – ypač Lietuvos – sparčiai senėja.

Šį pokytį gerai iliustruoja vienas rodiklis – dabar 100 darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje tenka 27 pensinio amžiaus gyventojai. „Eurostat“ projekcijos rodo, kad po poros dešimtmečių 100 darbingo amžiaus gyventojų jau teks daugiau nei 50 pensinio amžiaus gyventojų. Akivaizdu, kad nesukaupus lėšų ateities pensijoms našta valstybei taptų nepakeliama, o ateities pensininkų perkamoji galia būtų dar žemesnė nei dabartinių pensininkų. Tiesa, sugrįžti prie einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos ir tokį demografinį pokytį būtų įmanoma sušvelnintini, pavyzdžiui, dešimtmečiu pavėlinant pensinį amžių, pasitelkiant masinę imigraciją arba dar labiau padidinant mokesčius. Ar tokie planai slypi už siūlomos pensijos reformos?

Taigi, ciniška ignoruoti demografinį lūžį ir sakyti, kad nieko nevyksta, nereikia kaupti lėšų ateities pensininkams, užtenka pasirūpinti tik dabartiniais, o ateities pensininkais pasirūpins būsimi dirbantieji ir jų sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dabartinė pensijų sistema gal ir nėra tobula, tačiau didžiausias jos trūkumas yra tai, kad ateičiai kaupiama vis dar per mažai.

Dar viena ne tik ekonominių, bet ir moralinių reformos autorių klaida yra teigti, kad kaupimas vyksta „Sodros“ ar valstybės lėšas atiduodant privatiems fondams“. Visų pirma lėšos skiriamos ne fondams, o dirbančiųjų ateities poreikiams tenkinti. Antra, pensijų kaupimui skiriamos ne „Sodros“ lėšos, o dirbančiųjų socialinio draudimo įmokos – „Sodra“ šiame procese yra tik tarpininkas, ir darbuotojas turi išsaugoti teisę nuspręsti, kur ir kaip jis nori kaupti lėšas senatvei.

Reikia pripažinti, kad reformos autoriai turi ir gerų idėjų, pavyzdžiui, suteikti pelno ir gyventojų pajamų mokesčių lengvatas įmonėms ir dirbantiesiems, kurie papildomai savarankiškai kaups senatvei. Tai gera iniciatyva, tačiau jos patrauklumas ir sėkmė priklausytų nuo lengvatos dydžio. Deja, šiandien neramina skuboti siūlymai panaikinti GPM lengvatą populiariausiai šalyje pensijos kaupimo priemonei  (kaupiamajam gyvybės draudimui). Jie rodo, kad pažadai apie kaupimo senatvei skatinimą gali būti tušti.

Svarstant šiuos įstatymus nereikėtų ignoruoti paprasto fakto – gyventojų finansinis raštingumas neblizga, o žmogus apskritai sunkiai sugeba suvokti pinigų srautus, kurie bus aktualūs po 20 ar 30 metų. Todėl palikti pensijų kaupimą ir sprendimą apdrausti gyvybę tik kaip visiškai savanorišką veiklą, nesukuriant tam labai stiprių ir akivaizdžių finansinių paskatų, gali būti didelė klaida. Tai paliktų dabartinę dirbančiųjų kartą su skurdžiomis bazinėmis pensijomis, prie kurių būdvardžio „orus“ niekaip neprikabintume.