Kai prisiminti nepatogu

Prieš kelias savaites mus paliko rašytojas, branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grįžęs į tėvynę. Faktinis šio komentaro, kurio žanras svyruoja tarp nekrologo ir reportažo, pretekstas yra praėjusią savaitę Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykę Kazio Almeno skaitymai, kuriuose dalyvavo istorikai, literatūrologai ir fizikai.

K.Almeno literatūrinį palikimą galima vertinti iš įvairių perspektyvų, tačiau iš jų bene pati prasmingiausia yra vadinamoji recepcijos teorija, leidžianti suprasti, kaip autoriaus kūryba buvo ir yra vertinama literatūros institucijų, kritikų ir skaitytojų.

Pagal minėtąją teoriją esama dviejų tipų kūrinių: vieni yra meniški, o kiti – vadinamieji kulinariniai. Tokiu menkinamu pavadinimu tituluojami tie romanai ir poezijos artefaktai, kurie niekaip nepakeičia skaitytojų išankstinių nuostatų. Kaip tokios kulinarinės kūrybos pavyzdį teoretikai dažniausiai įvardija meilės romanus. Skaitytojai žino, ko iš jų tikėtis, ir visi romanų tekstai niekuo nenustebina. K.Almeno gausių istorinių ir detektyvinių pasakojimų kategorija, suprantama, kiek kitokia. Jo romanai apie praeitį ir nusikaltimus yra tarpinio žanro kūriniai, nes galėtų būti priskiriami ir populiariajai literatūrai, ir tokiai, kuri reikalauja intelektualesnio skaitytojo. Vis dėlto nekelia abejonių tai, kad kaip romanų autorius K.Almenas Lietuvoje neišgarsėjo – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas niekada nerengė šio autoriaus skaitymų, skaitytojai, net jei Atgimimo laikotarpiu domėjosi šio autoriaus kūryba, dabartiniais laikais nebalsavo už K.Almeno romanus populiariausių knygų rinkimuose. Skaitymai Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje yra šio autoriaus kanonizavimas, šiam procesui nepriskiriant jokios neigiamos konotacijos. Tiesiog literatūrologai ir istorikai, dalyvavę skaitymuose, linkę pripažinti, kad K.Almeno kūryba yra kanoninė ir neturėtų būti užmiršta.

K.Almeno detektyviniai romanai yra realistiniai. Ši meno kryptis turi įvairių porūšių: socialistinį, kritinį ir socialinį realizmą. Aptariamo autoriaus romanų trilogija "Lietingos dienos", "Vaivos juosta" ir "Trispalvė Iljičiui" yra laisva nuo bet kokios ideologijos, todėl negali būti nei socialistinė, nei kritinė. Detektyviniai pasakojimai plėtojami be jokio aprašomos tikrovės vertinimo – tiesiog objektyviai, kiek tai apskritai įmanoma. Remiantis klasikinėmis literatūros mokslo teorijomis, būtų galima kalbėti apie romanų pasakotoją kaip visažinį, tačiau ne didaktą.

Šviežią ir pastabų žvilgsnį į sovietinę ir posovietinę Lietuvą K.Almenui susiformuoti padėjo išeiviškoji distancija – į daugelį gyvenusiems sovietinėje Lietuvoje įprastų ir beveik nepastebimų dalykų romanų autorius žvelgė itin detaliai, kaip į jam naują tikrovę. K.Almeno atvirumą okupuotai Lietuvai lėmė tai, kad Amerikoje XX a. antrojoje pusėje susiformavo ištisa egzilų intelektualų karta ir grupė, kurios šūkis buvo "Veidu į Lietuvą!", nepaisant to, kokia apskurusi ir nemaloni yra pavergta tėvynė.

K.Almeno pasakojimai apie vėlyvąjį sovietmetį galėtų būti palyginti su pinholo fotografija – tais laikais į kamerą – pasakojimą – įdėtas popieriaus lapas teberyškinamas iki šių dienų.

Detektyvuose aprašyta realybė yra lyg mūsų valstybės, žmonių ir daiktinės tikrovės raidos atskaitos taškas, su kuriuo turėtume lyginti mūsų tobulėjimą ir nesėkmes. Būtent todėl K.Almeno romanai, nepaisant to, kad jų siužetai yra išgalvoti, priskirtini beveik dokumentiniams kūriniams: juose, vadovaujantis antikine literatūros tradicija, vaizduojama tai, ko iš tiesų nebuvo, tačiau galėjo būti. K.Almeno kūrybos skaitymas yra lyg sendaikčių kolekcionavimas – tada, kai būsime pamiršę, kad buvo sovietiniai laikai, apie juos primins autoriaus romanuose aprašyti daiktai ir personažai. Šiame, dabarties, mūsų raidos epizode akivaizdu, kad K.Almenas netapo klasikiniu autoriumi todėl, kad nemalonu prisiminti, kokia sovietinių metų pabaigoje buvo nugyventa ir aptriušusi Lietuva. Be to, K.Almenas savo detektyviniais romanais nepopuliarus dar ir todėl, kad kalba apie dvi masiniam dabarties diskursui nepatogias kategorijas – sąžinę (nes nusikaltėlis paaiškėja tuomet, kai išsiduoda dėl savo sąžinės – nebegali ilgiau slėpti nusikaltęs) ir tiesą (nes, nepaisant interpretacijų galimybių, nusikaltimo faktas vis dėlto buvo).

K.Almenas yra ir turbūt bus sunkiai prisimenamas dėl asmeninės ir kūrybinės vertybinės pozicijos – įgijęs klasikinį išsilavinimą ir sukaupęs gausios gyvenimo patirties, jis dar tikėjo, kad ne melas ir ne išsisukinėjimas valdo pasaulį. Šiuo požiūriu pragmatiškojo K.Almeno tekstai pakyla į praktinės filosofijos lygmenį. Turbūt dera susitaikyti su tuo, kad ne tik romanų autorius, bet ir apie jį kalbantieji nebus labai mėgstami ir liaupsinami.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    4
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    1
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
Daugiau straipsnių