Kaimas, apie kurį nieko negirdėjote

Guangdongo provincija, kurio širdis yra Šenženas − visos Kinijos pažiba. Nors čia gyvena tik 7 proc. šalies gyventojų, tačiau sukuriama dešimtadalis visos šalies BVP ir ketvirtadalis visos šalies eksporto. Tačiau įspūdingi ne tik ekonomikos mąstą ir jo pokytį iliustruojantys rodikliai. Šenženas yra vieta, kurioje galima pamatyti kaip Kinija, ir galbūt ir didelė dalis likusio pasaulio, gyvens ateityje.

Anksti ryte išėjus į gatvę iš karto nustebina keli reiškiniai, nebūdingi likusiai Kinijai. Pirmasis – matosi žydras dangus, kuriuo neteks pasimėgauti Pekine ar Šanchajuje, nuolat mirkstančiuose smoge. Antrasis – nors gatvėse zuja nemažai automobilių, aplinkui įtartinai tylu.

Šenženas yra pirmasis pasaulio miestas, kuriame visi autobusai yra elektriniai. Taip, visi 16359 šio miesto autobusai yra varomi tik elektra. Niujorkas, Naujasis Džersis, Los Andželas, Čikaga ir Torontas visi drauge turi mažiau elektrinių autobusų nei Šenženas. Elektriniai čia ne tik autobusai. Pernai Kinijoje parduota daugiau nei pusė milijono elektromobilių – daugiau nei Vokietijoje, JAV ir Japonijoje kartu paėmus. Du didžiausi elektromobilių gamintojai yra Kinijos įmonės – Šenžene įsikūrusi privataus kapitalo BYD („Build Your Dreams“) ir valstybinė BAIC. Daugeliui šie prekiniai ženklai nėra girdėti, nors pernai jie pagamino daugiau elektromobilių nei „Tesla“, kuri rinkodaros subtilybes yra įvaldžiusi daug geriau nei masinę gamybą.

Šenženas yra didžiausias jaunimo traukos centras, kuriame itin palanki infrastruktūra idėjų generavimui ir realizavimui. Pavyzdžiui, HAX, vienas iš daugelio čia veikiančių verslo akseleratorių, per metus sulaukia apie 2000 prašymų finansuoti verslo idėjas, iš kurių atsirenka tik apie 40. Lietuvoje mes įpratę girdėti apie „verslo inkubatorius“, kurie dažnai yra tik biurai su baldais ir greitu interneto ryšiu. Biurų nuoma HAX neužsiima, tačiau valdo maždaug milijardo JAV dolerių kapitalą, kurį nukreipia į geriausių idėjų realizavimą.

Tačiau esmė ne piniguose. Geriausių idėjų autoriams suteikiamas ne tik kapitalas – po vienu stogu yra dizaino studijos, laboratorijos, inžinierių komandos, kurios produkto prototipą sukuria per kelias savaites ar net dienas. Gaminamų ir jau komercializuojamų produktų sąrašas įspūdingas – nuo elektromagnetinius impulsus siunčiančių stuburo slankstelių implantų ir išmanių pagalvėlių, analizuojančių ir koreguojančių jūsų sėdėjimo įpročius iki mikroprocesorių „spausdintuvų“.

Ilgą laiką Šenženas buvo Vakarų valstybėse sukuriamų inovacijų kopijavimo mašina. Tie laikai praeitis. Šenžene gimsta pusė visų Kinijos patentų ir čia užregistruojama daugiau tarptautinių patentų prašymų nei Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje kartu paėmus. Aukštos kokybės tarptautinių patentų fronte šis vienas miestas prilygsta trečdaliui JAV. „Kodėl mes turėtume būti Silicio slėnyje, o ne čia?“, retoriškai manęs klausia šio fondo plėtros vadovė.

Verslumas ir galimybės čia prasiveržia ne tik kuriant ir gaminant prekes visam pasauliui – klesti ir įvairiausios paslaugos. Susitinkame su 23 metų verslininke, kuri sukūrė mokymo ir pagalbos platformą – suveda mokinius su mentoriais, kurie gali padėti ne tik mokytis, bet spręsti ir kitas paaugliams aktualias gyvenimo problemas. Metinis tokios paslaugos mokestis – apie 3000 eurų.

Man atrodo brangoka, tačiau šia paslauga jau naudojasi daugiau nei 6000 moksleivių. Mums paaiškinama, kad kinai vaikų švietimui pinigų neskaičiuoja, o apie brandos egzaminą Gaokao, be kurio nepateksi į jokį universitetą, pradedama galvoti vaikui sulaukus 3 metų.

Ši įmonė neturi nei internetinio puslapio, nei patalpų – susitikimams naudojasi trumpalaikės biurų nuomos paslaugomis. Visa verslo platforma sukurta „WeChat“ socialiniame tinkle – Kinijoje „Facebook“ yra uždraustas, bet jų sukurta alternatyva turi daugiau nei milijardą vartotojų ir, panašu, daug didesnį funkcionalumą. „WeChat“ yra ne tik vieta, kur galima dalintis nuotraukomis ir mintimis, bet greta daugelio kitų instrumentų, tai ir elektroninė piniginė, su kuria galima sumokėti už viską beveik visur ar akimirksniu gauti pajamas iš kitų „WeChat“ vartotojų.

Apskritai, Šenžene už paslaugas atsiskaityti be „WeChat“ yra gana sunku. Tame trumpalaikės nuomos biure, į kurį galima patekti tik nuskenavus savo piršto antspaudą, sustoju prie kažkokio keisto kavos aparato. Jis nepriima nei grynųjų, nei kreditinių kortelių – gali tik nuskenuoti „WeChat“ sugeneruotą QR kodą, taip nuskaityti pinigus nuo jūsų sąskaitos ir įpilti kavos. „WeChat“ aš jau susiinstaliavau, bet mano sąskaita yra tuščia. Pro šalį praeina jauna kinė, kuri pamačiusi mano agoniją savo telefonu sugeneruoja QR kodą ir pavaišina mane dvigubu espresso. Pasiūlau jai grynųjų, bet ji sako „It‘s ok“. Jaučiuosi kaip 90-metis amerikietis su čekių knygele. It‘s not ok.

Aplink nemažai ne tik technologinių ir ekonominių šedevrų, bet ir mažiau patrauklių kultūrinių, vertybinių ar etiketo skirtumų. Išsikviečiame taksi kelionei į kitą susitikimą. Taksi, žinoma, yra elektromobilis. Vairuotojas – mažiau įelektrintas. Kelionės metu jis kelis kartus nusispjauna per langą, šiek tiek apdergdamas pro šalį važiuojantį automobilį, o spūstyje prie sankryžos prieš galinio vaizdo veidrodėlį atlieka veido odos ir nosies valymo procedūras. Sėdėti greta ant priekinės sėdynės yra išskirtinis patyrimas. Paprašius liautis, vairuotojas nustemba, bet sutinka.

Vakarų valstybių gyventojams nepriimtina gali pasirodyti ne tik cenzūros, bet ir gyventojų stebėjimo sistema, vis labiau įsiskverbianti į kinų kasdienybę. Pavyzdžiui, neleistinoje vietoje kirtus gatvę, pažeidėjas iš karto užfiksuojamas, jo nuotrauka kurį laiką bus matoma elektroninėje „gėdos lentoje“ stotyje, o pats veiksmas gali turėti neigiamos įtakos socialiniam kredito reitingui. Taip, masinė stebėjimo sistema, padės formuoti kiekvieno gyventojo socialinį kredito reitingą, kuris turės įtakos jo galimybėms skolintis, naudotis viešosiomis paslaugomis ar gyventi norimoje vietoje. Kinijoje tarpusavio pasitikėjimo lygis yra labai žemas, todėl, panašu, daugelis gyventojų neprieštarauja paaukoti nemažai privatumo mainais į saugumą. O galbūt tiesiog neturi pasirinkimo ir nedrįsta nesutikti.

Šenženo sėkmės pagrindu tapo laisvosios ekonominė zonos, kurioms teko daug mažesnė centrinės valdžios priežiūros ir planavimo našta. Žemi mokesčiai, atvirumas imigracijai, kokybiška švietimo sistema ir palankus inovacijų klimatas padėjo šį žvejų kaimą per kelis dešimtmečius paversti klestinčiu inovacijų židiniu, į kurį lygiuotis ir iš kurio pasimokyti gali ne vienas pažangios valstybės miestas.