Kaip mes „Radistus“ socdemams pirkom

Žinoma, įvairių žaidimų su ta parama, jos tikruoju dydžiu ir forma buvo, kaip ir „juodųjų buhalterijų“ bei buhalterių. Kriminalizavę tokį rėmimą sulaukėme standžiai suguldytų pinigų degtinės dėžutėje ir panašių istorijų. Didžiausia bėda, kad į politinio gyvenimo sceną aktyviai žengė specialiosios tarnybos. Dabar jos, paakintos savo vadovų, selektyviai atrenka, kokią informaciją ir kada atskleisti visuomenei. Tokia praktika kartu su viešųjų ryšių specialistų polėkiu yra galingas ginklas ką nors paskandinti auksiniame šaukšte arba ilgai nuodyti už taurę vyno, išgerto pietaujant su verslininkais.

Kadangi svetimus pinigus skaičiuoti negražu, pabandysiu nedrąsiai pažvelgti, kur keliauja mano ir jūsų pinigai, kuriuos sumokame kaip mokesčius ir kuriuos perskirsto politikai. Dažnai nutinka, kad paskiria juos sau.

Jau kelerius metus būtent biudžeto pinigais remiamos politinės partijos. Daugiausia rinkėjų balsų surinkę dariniai gauna ir dosniausią išmoką. Lyg ir logiška, teisinga, nes už demokratijos vaisius reikia mokėti, net jei esi visiškai apolitiškas asmuo. Kartais vaisiai saldūs, o kartais trenkia puvėsiu. Turbūt priklauso nuo požiūrio ir nuo to, kaip auginami.

Aušra Lėka „Lietuvos žiniose“ išsamiai išnagrinėjo, kaip partijos pernai rinko ir naudojo lėšas. Žurnalistė konstatuoja: „Paanalizavus, kur pinigus leidžia partijos, atrodo, kad jos yra savo vidinius poreikius tenkinančios žmonių grupelės, nors trys ketvirtadaliai tų lėšų – piliečių dotacija.“

Partijos nurodė pernai gavusios per 6,7 mln. eurų, didžioji dalis – daugiau kaip 5,1 mln. eurų – valstybės dotacija, ji siekė 76 proc. visų pajamų, 2016-aisiais – 57 procentus. Taigi bent jau procentine išraiška už partijas kasmet mokame daugiau. Ar daugiau naudos ir skaidrumo sulaukiame, abejoju.

Nevarginsiu skaičiais, kurių minėtoje analizėje yra daug ir labai iškalbingų, kad ir faktas, jog kiekvienas socialdemokratas savo partijai pernai skyrė vidutiniškai 14 eurų, konservatorius – truputį daugiau nei 4 eurus, „žaliasis valstietis“ – 1,6 euro. Todėl partijos ima paskolas iš bankų ir leidžia jas savo vidiniams poreikiams tenkinti.

Galbūt sutikčiau, kad suvažiavimai ir susirinkimai turi vykti, jiems organizuoti reikia lėšų. Tačiau pamatęs, jog beveik 48 tūkst. eurų socialdemokratams kainavo sąskrydis, pagarsėjęs viešojoje erdvėje įkaušusių jo dalyvių muštynėmis, o vakaro laukiamiausia dalimi tapo „Radistų“ pasirodymas“, raukiu antakius. Kodėl tokie baliai-festivaliai turi būti apmokami mokesčių mokėtojų pinigais? Manau, panašių dalykų rastume ir kitų partijų ataskaitose, tik gudresni jas paslepia po eilute „kitos išlaidos“ arba surengia vidinius mokymus savo partijos nariams, ima valdyti bei išlaikyti nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Todėl dar kartą prieinu prie išvados, kad remti politines partijas iš biudžeto nėra pats geriausias ir teisingiausias sprendimas. Mano pasitikėjimas tokiu modeliu, peržvelgus partijų išlaidų ataskaitas, tik sumažėjo, nes nenoriu nė cento skirti „Radistų“ juokeliams socdemų sąskrydyje.