Kaip pavadinti šį nemalonų metą?

Liaudies dainos žodžiais:

Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,

Raiba gegutė nebekukuoja...

Liūdni, apkurtę visi ryteliai –

Jau nebečiulba linksmi paukšteliai...

Dienos apniukę ir naktys šaltos,

Dažnai su gruodu šalnelės baltos...

Dar vienas priešžiemio požymis – vis praskrendantys svirbelių būriai. Net didmiesčiuose galima pastebėti šiuos keliautojus iš šiaurės, taigos miškų paukštelius. Nesunku juos atskirti iš gražaus kuodelio bei tarpusavio pašnekesių  garsų – švelnaus „svirrr...“.

Šį metą tarsi įrėmina dvi tradicinio kalendoriaus  šventės: paskutinioji rudens – šv. Martynas, ganiavos pabaiga, ir pirmoji žiemos – šv. Andriejus, advento pradžia. Žinia, kalendorinės šventės turi pastovias datas, o Lietuvos klimatas – toks permainingas. Vienais metais ruduo ilgesnis ir šiltesnis, kitais – žiema anksčiau prisėlina. Tarsi tyko kur pasislėpusi, kad griebtų į savo ledinį glėbį auksinį rudenį. Tada paskutinieji medžių lapai krenta jau ant sniego paklotės.

Senolių patirtis taip sako: „Jei priešžiemis atjoja ant obuolmušio žirgo, tai žiemą jis iš vienos rankovės barstys sniegą, iš kitos – šaltį. Jei atjos ant palšo arklio, tai bus nei žiema, nei ruduo“. Obuolmušis žirgas – tai sniegingų ir švelnesnių dienų kaita, o palšas – toks, kad ir grybų šiluose dar galima atrasti. Taigi priešžiemio orai nuspėja būsimą žiemą.

O kalendorinių metų pabaigos orai numatomi tokia taisykle: „Jei žąsis per Martyną ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo; ir atvirkščiai“. Čia tenka pridurti dabar labai dažnai vartojamą žodį „galimai”, nes klimatas apskritai ėmė šiltėti. Tik nėra tikrumo, ar dėl žmogaus ūkinės veiklos, ar dėl kokių kosminių priežasčių…

Žvilgterėję į astronominį kalendorių, pamatysime, kad šviesaus paros laiko belikę devynios valandos. Ne vieną rytmetį žemė pasitinka nubalinta šalnos ar sniego apkloto. Esama vaizdingų posakių liaudies kalboje apie šalną: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?“; „Lenda kaip šalna po stogu“; „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu); „Tėvo visi bijo kaip šalnos“; „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“ (reiškia, labai greitas). Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą: „Koks te jo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos“; „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysis kaip šalna patvoriais, nieko neturės“. Ir sukeikiant: „O kad tave šalna!“

Kartais labai apibendrintai, bet teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai”. Senbernį kaime dažnai pavadina „šalnakandžiu”. O jei taip apie obuolį ar kriaušę pasakytų, – tai reiškia, kad yra vėlyvosios rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko – toks su balšvu atspalviu.

Šalną su vėju, tas atšiaurias gamtos stichijas, nuo seno žmogaus norėta prisijaukinti, tad kviesdavo tuodu prie vaišių stalo, net Kūčių vakarienės. Atidaro duris ir šaukia vidun, – toks paprotys dar gyvas senų žmonių atmintyje šiaurės rytų Lietuvoje.