Kalbėtis, o ne lieti pagiežą

Taigi, vienas priekabiautojas sukištas po šluota, kitam svarstyta, ar duoti Nacionalinę (pastarasis vienintelis atsiprašė, nors jis visose šiose istorijose minėtinas mažiausiai), dar keli lėkė iš darbų. Ir kuo remiantis? Sunkiai patvirtinamais ir prieštaringais įvairių laikų liudijimais, žiniasklaida ir socialiniais tinklais? Ką dabar daryti studentams, norintiems tęsti darbą būtent su tais dėstytojais, – neaišku.

Žinoma, Jono Vaitkaus atvejis čia ypatingas, su teatrališku užmoju. Priekabiavimo detalių gausa ir pobūdis gniaužia kvapą. Pasakymas "parodyk man savo trikampį" jau tapo parodijuojamu folkloru (geriausia interpretacija: Malevičiau, parodyk man savo kvadratą). Atrodo, kad tiesos merginų pasakojimuose yra, nors, vėlgi, kaip tai įrodyti?

Kai kas bando analizuoti konkrečias situacijas ir susidariusią padėtį, o kai kam jokių įrodymų nereikia, nes vyrai yra kiaulės jau aprioriškai. Karingųjų feminisčių būrelis skelbia nuosprendžius be jokių nekaltumo prezumpcijų ir be jokios galimybės reikšti kitą nuomonę, stalininis principas "kas ne su mumis – tas prieš mus" čia tviska visomis vaivorykštės varsomis. Tokiu atveju vieša diskusija tampa neįmanoma, nes su aptrupėjusiomis sienomis diskutuoti sunku. Tai vienas blogiausių dalykų, nutikusių šio skandalo metu, – kultūringo diskurso pavertimas apsimėtymu etikečių ir kaltinimų karvamėšliais. Nė vienas normalus žmogus nepateisins priekabiavimo, apie tai galima normaliai kalbėtis, tačiau kai kurių radikaliausių komentatorių raiška, pozicija ir leksika tokia, kad tai irgi virsta priekabiavimu – prie kitaip manančiųjų. Tik, žinoma, ne seksualiniu.

Dėstytojų priekabiavimas – paplitęs reiškinys. Tuo užsiimdavusi netgi feminizmo klasikė Simone de Beauvoir, mėgusi jaunas merginas, kuriomis pasinaudojusi perleisdavo savo gyvenimo draugui Jeanui Pauliui Sartre‘ui. Nežinia, kiek jų taip suluošino, kol galiausiai jai apskritai buvo uždrausta dėstytojauti. O juk ir iki to VISI ŽINOJO.

Įsivaizduokime, kad dabar nemažai menininkų ir dėstytojų kiek susigūžė, laukdami kada ir pas juos išgrius griaučiai iš spintos. Tokia situacija turi ir gerų pusių, ir labai blogų, šiaip ar taip, apie tai reikia kalbėtis. Būtent kalbėtis, o ne skleisti vien pyktį ir pagiežą. Tikiuosi, tai dar įmanoma.