Kam nelemta gyventi taikoje?

„Tai įvyko 1948 m. gegužės 14-ąją senajame menų muziejuje, Tel Avivo centro Rotšildų bulvare: Davidas Ben Gurionas žydų tautos taryboje perskaitė Izraelio valstybės nepriklausomybės deklaraciją.

Ją, tilpusią į du tankiai prispausdintus puslapius, pasirašė 37 žydų vyrai ir moterys, prieš tai aptarę kiekvieną jos žodį.

Tą pačią dieną šalį paliko seras Alanas Cunninghamas, paskutinysis britų aukštasis įgaliotinis Palestinai. Tuo ir baigėsi 28-eri metai britų valdžios Palestinoje pagal tautų bendrijos įgaliojimą.

Pusę metų anksčiau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Niujorke priėmė detalų planą dėl britų mandato srities Palestinoje padalijimo. Pagal jį 56 procentai žemės atitektų žydų valstybei, o 43 procentai – arabiškajai. Jeruzalės miestas liktų tarptautinės bendrijos administruojamas.

33 šalys balsavo už šį planą, 13 prieš, 10 susilaikė. Kiekvienu atveju arabiškosios kaimynės nebuvo pasirengusios Izraelio valstybę priimti – jos nepriėmė nei Jungtinių Tautų pasiūlyto pasidalijimo plano, nei Izraelio nepriklausomybės deklaracijos.

Praėjus vos kelioms dienoms po Izraelio valstybės įsteigimo Egiptas, Jordanija, Sirija, Libanas ir Irakas paskelbė Izraeliui karą. Netrukus D. Ben Gurionas per Izraelio radiją pareiškė: „Stovime prieš didelius pavojus. Man čia kalbant Tel Avivą bombarduoja priešų lėktuvai“, – rašė S. Engelbrechtas.

Visa tai  jis priminė Vokietijos radijuje „Deutschlandfunk“, o dabar toje pačioje svetainėje – dar vienas pasakojimas šia tema.

Štai, kontroversiškas savo paties bendruomenėje Izraelio žurnalistas ir istorikas Tomas Segevas, gimęs 1945 m. Jeruzalėje ir ten bei Jungtinėse Amerikos Valstijose baigęs mokslus, laiko prieš 70 metų įvykusį Izraelio valsybės įkūrimą „viena iš dramatiškiausių XX-ojo amžiaus sėkmės istorijų“, kuri vis dėlto pareikalavo „didžiulės kainos – gyvenimo be taikos.“

Kaip „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė kitas žurnalistas Michaelis Köhleris, „Didžiosios Britanijos – iki 1948 m. turėjusios mandatą tuometinėje Palestinoje – suteikta parama sionistų sąjūdžiui turėjo, T. Segevo nuomone, lemiamą reikšmę Izraelio valstybės įsteigimui“.

„Aš net eičiau taip toli ir sakyčiau, – teigė T. Segevas, – kad Izraelis skolingas Didžiajai Britanijai už savo egzistenciją.“

„Izraelis nesąs Holokausto rezultatas, – tęsė M. Köhleris, – nes jau per tuos ankstesnius tris dešimtmečius iki valstybės įsteigimo sionistinis sąjūdis tikslingai darbavosi valstybės sukūrimo linkme.“

„Davidui Ben Gurionui holokaustas buvo nusikaltimas Izraelio valstybei, – sakė T. Segevas, – nors nacionalsocializmo laikais tos valstybės dar nebuvo, tačiau dėl žydų išnaikinimo iš jos atimta tauta, kuri būtų Izraelio valstybėje turėjusi gyventi. Taip jos steigėjas D. Ben Gurionas dalykus ir įsivaizdavo.“

Anot istoriko T. Segevo, D. Ben Gurionui visada rūpėjo tik tautinė valstybė, o žydų diaspora jam buvo „prasta, nesveika tautai buitis“.

Kiekvienu atveju, pasak vokiečių žurnalisto, T. Segevui aišku, jog šiame regione per numatomą laiką nėra jokių galimybių taikai: „Dviejų valstybių sprendimą jis laiko žlugusiu, juk ne tik izraeliečiai, bet ir palestiniečiai savo tapatybę grindžia žeme – ir tai visa žeme.“

„Tą ir D. Ben Gurionas suprato ir pripažino jau 1919 m. – tuo priimdamas kaip faktą tai, jog Izraelio valstybė tikriausiai niekada negalės gyventi taikoje“, – sakė T. Segevas.

Beje, šį pirmadienį, gegužės 14-ąją, duris Jeruzalėje atvėrė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada. Ta proga dienraštis „Haaretz“ rašė: „Grandiozinė šventė, kurią surengė vyriausybė, turėjo pabrėžti išskirtinę Izraelio pretenziją į Jeruzalę.

Be to, ji turėjo išliaupsinti pačius paskutinius ministro pirmininko B. Netanjahu pasiekimus. Tarp jų – Jungtinių Amerikos Valstijų išstojimas iš atominės sutarties su Iranu ir antskrydžiai prieš Irano įrenginius Sirijoje.

Būtų gerai, jeigu Amerikos prezidentas D. Trumpas savo nutarimą perkelti Jungtinių Valstijų pasiuntinybę į Jeruzalę išlygintų palestiniečiams palankiu gestu.

Pavyzdžiui, jis galėtų pareikšti esąs pasiruošęs ir būsimoje palestiniečių valstybėje atidaryti Amerikos ambasadą, kuri tuomet būtų rytinėje Jeruzalėje. Toks pareiškimas galėtų taikos procesui įkvėpti naujos gyvybės“, – rašė Tel Avivo kairiųjų pažiūrų laikraštis.

Kitokią nuomonę išsakė Pekino dienraščio „Renmin Ribao“: „Tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Jeruzalę esant Izraelio sostine, sujaukia ligšiolinio tarptautinio konsensuso Izraelio ir Palestinos klausimu pamatus. Užtat Artimųjų Rytų taikos procese bus dar daugiau neaiškumo“, – teigė Kinijos sostinės dienraštis.

Dėl neaiškumo, manau, galima sutikti, bet kur čia kinai mato „ligšiolinį tarptautinį konsensusą Izraelio ir Palestinos klausimu“?

Vis dėlto tai, kad Izraelio sostinė amerikiečių akimis yra Jeruzalė, „apsunkins būtinai reikalingas taikos derybas tarp izraeliečių ir palestiniečių“, teigė ir Lisabonos dienraštis „Diario de Noticias“.

Pasak Švedijos sostinės dienraščio „Expressen“, „iš pirmo žvilgsnio per 70-ąsias valstybės įkūrimo metines viskas tarsi rutuliojasi Izraelio naudai. Tačiau sąlyginė ramybė klaidina. Dėl Sirijos karo Irano pozicijos pasislinko arčiau Izraelio, ir šis naujas frontas – sprogus“.

„Gazos ruože didėja neramumai, ir palestiniečiai praktiškai nebeturi ko prarasti, ar tai dėl jų vidaus kivirčų tarp partijos „Fatah“ ir grupės „Hamas“, ar tai dėl naujakurių politikos ir Gazos ruožo, kuriam gresia humanitarinė krizė, blokados.

Negali būti Izraeliui naudinga palestiniečius vis labiau stumti į ekstremistų rankas“, – rašė Stokholmo dienraštis.

Prahos dienraštis „Lidove Noviny“ nesupranta, kodėl daugelis Europos šalių nepritaria Amerikos ambasados Izraelyje perkėlimui iš Tel Avivo į Jeruzalę.

Anot čekų laikraščio, „Europos Sąjunga stipriai palaiko dviejų valstybių sprendimą. Bet jis įmanomas ir atstovybes perkeliant į Vakarų Jeruzalę. Būtų kitas dalykas, jei amerikiečiai keltųsi į arabiškąją miesto dalį.

Be to, juk Jeruzalėje jau yra diplomatinių atstovybių – tiek rytinėje dalyje, tiek vakarinėje. Kodėl tai niekam netrukdė iki šiol?“, – klausė Čekijos sostinės laikraštis.

Jungtinių Arabų Emyrato dienraštis „Gulf News“ teigė, jog „Jeruzalė visuomet liks arabiškas miestas“. Tuo neabejojo ir Ramalos laikraštis „Al-Ayyam“, rašęs, kad „palestiniečiai atsidūrė mūšyje, per kurį jie švęs  mažas, bet gausias pergales, kurios po truputį susijungs į viena. Okupantai nė dienos nepagyvens saugiai taikoje“. 

Taip arabų laikraštis 2018 m. pakartojo tai, ką žydų valstybės kūrėjas buvo numatęs jau 1919-aisiais.