Kam reikalingas teatras?

Vis dėlto, iš kur kyla poreikis parodyti / pamatyti sudramatintą, hiperbolizuotą, šaržuotą, ironišką ir t.t. gyvenimo koncentratą, nes aktoriai teatre vaidina, tarkim, visai kitaip nei kine, kuriame siekiama išgauti kuo daugiau natūralumo, kad būtų tarsi nesuvaidinta, kaip gyvenime. Teatre akivaizdi speciali vaidyba, aktoriai vaidina, kurdami režisieriaus sumanytą esenciją apie vieną ar kitą gyvenimo reiškinį arba jo dvasinę pusę. Tikroji, buitiška kasdienybė dažniausiai išgenėjama (arba yra tik kaip stilistikos priemonė), paliekant esmę apie kurią ir norėta kalbėti, ją parodyti ant scenos.

Taigi kokia Kaune rodyto Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklio "Lavina" (režisierius Linas Marijus Zaikauskas) esmė, apie ką juo norėta kalbėti? Apie baimę, kuri mus lydi nuo pat gimimo. Vienokia ar kitokia, natūrali ar dirbtinė. Natūrali – kai bijoma to (veiksmo, poelgio, reiškinio, įvykio), kas iš tiesų sukelia fizinį, psichologinį, dvasinį skausmą; dirbtinė – kai kieno nors yra įtikinama (dažniausiai – ideologiškai, kai kada ir per prievartą), kad kažkas, konkrečiai nurodant kas, gali sukelti skausmą ar net mirtį. Baimė – galingas valdymo instrumentas ir jei nėra natūrali, nenulemta savisaugos instinkto, dažniausiai – destruktyvi, ardanti, paralyžiuojanti, atimanti blaivų protą ir aiškų mąstymą.

Spektaklyje, pastatytame pagal Tuncero Cucenoglu kūrinį (vertė Vytautas Kupšys), besilaukianti jauna moteris kaustoma klaikios baimės, nes iš savo vyro močiutės išgirdo šiurpią istoriją. Vieno Turkijos kaimelio gyventojai, bijodami lavinos, galinčios užgriūti nuo menkiausio garso, gimdyvę, kurios gimdymas pagal griežtą apskaičiavimą turėjęs įvykti vėliau, kai lavinos grėsmė jau bus praėjusi, bet toji moteris neva anksčiau, nei numatyta vedybų naktis, paragavusi uždraustojo vaisiaus, todėl ją gyvą paguldė į karstą ir užkasė, taip gelbėdami kaimelio gyventojus, nes gimdyvės dejonės, kūdikio riksmas būtų sukėlęs lavinos griūtį.

Taigi jauna moteris natūraliai bijo, virpa nuo kaustomos baimės, nes išgirdo baisią, bet tikrą istoriją, kuri, deja, išaugusi iš nenatūralios baimės eskalavimo politikos. Ar tai nieko neprimena? Ar tai nėra pamatinis valdymo elementas? Ar tai aktualu šiandien? Klausimai tebūnie retoriniai.

Baimė – esminis savisaugos instinktas, deja, yra ir patogiausias manipuliavimo įrankis. Baimė sujaukia protą, nors būtent jis ir maitina baimę. Spektaklio pradžioje sutelkiamas dėmesys į pačią baimės esmę, nori ar nenori, bet imi mąstyti, atpažinti įvairias (įsileistas į savo vidų ar primestas išorės) baimės apraiškas. Padidintai, koncentruotai parodomas atgrasus ir žiaurus baimės fantomas, kaip priešprieša gyvenimui. Ar įmanoma gyventi patiriant baimę? Ar tokį gyvenimą apskritai galima vadinti gyvenimu? Taigi drauge su spektaklio pagrindine siužetine linija galima iškapstyti ir nuosavas, individualias baimes bei baimytes.

Baimė – esminis savisaugos instinktas, deja, yra ir patogiausias manipuliavimo įrankis.

Deja, pirmoje spektaklio dalyje paliesta filosofinė plotmė kuo toliau, tuo labiau ima sparčiai tirpti, o spektaklio pabaigoje jos kaip ir nelieka. Sutirštintas farsas, groteskas spektaklio audinį suplėšo ir iš jo ima kyšoti vien juokingi arba sentimentalūs personažai. Negali sakyti, kad jie labai nuobodūs, tąkart spektaklį žiūrėjusiai publikai jie aiškiai patiko, ji reagavo, ir ryšys tarp scenos bei žiūrovo tikrai buvo. Bet negali nesakyti, kad nebuvo pataikaujama žiūrovui, pateikiant jam pramogą.

Kita vertus, pramoginis spektaklis nėra kažkoks blogis, tai lengvas žanras, taip pat reikalingas pasijuokti norinčiai publikai (ypač savaitgalio vakarą), pagaliau nebūtina nuolat kalbėti vien rimtais, suniurusiais veidais. Vis dėlto juokas yra ne vien pakvatojimas, humoras – vienas aukščiausių intelektualumo reiškinių, gebėti su humoru kalbėti apie sunkius ar net skaudžius dalykus turbūt sunkiausia, kartais ir neįmanoma, siekiant temos nesuvulgarinti ar vengiant lėkštumo.

Spektaklis publikos, kuri po darbo savaitės nori kultūringai atsipalaiduoti (ne prie televizoriaus ar bare), užgriebiant jau kiek suvirškintą filosofiją, tikrai nenuvils. Pagaliau prie pavadinimo yra ir aiški nuoroda – dviejų dalių drama-trileris (toks labiau komiškas trileris), todėl kaltinti, kad spektaklis buvo per lengvas lyg ir nederėtų, juolab kad Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžioji salė buvo beveik pilna, o žiūrovai po spektaklio plojo atsistoję (nors, tiesą sakant, šis mandagus gestas jau senai praradęs (į)vertinimo kriterijų).

Dar apie baimę, kurios esmė spektaklyje buvo aiškiai (gal net pernelyg aiškiai, tiksliau, vienu planu) atskleista. Lavina, kuri ištisus dešimtmečius besibaigiant žiemai buvo pagrindinė mažo Turkijos kaimelio grėsmė, nes užgriuvusi ji po sniegu būtų palaidojusi visus, tebuvo fantomas, valdymo įrankis, kvailų, net idiotiškų taisyklių rinkinio mechanizmas (baimė savo esme yra pernelyg primityvi, todėl ja, kaip galia, dažniausiai naudojasi toli gražu neintelektualai). Ir nors baimę maitina protas, deja, gana menkas, ribotas jo potencialas, ji neretai pagrįsta vien tikimybių (sąmokslo) teorijomis, kurios paprastai grindžiamos tuščiomis fantazijomis, įsitikinimais (patogiais sau, eskaluojamiems interesams), paprasčiausiu galios, valdymo troškimu.

Subliuškęs baimės fantomas spektaklyje išstatomas pajuokai ir džiaugsmui bei vilčiai, kad jį galima nugalėti. Kartais ne tik galima, bet reikia, būtina su juo susigrumti ar bent nuvainikuoti.