Kas bus Baltarusijoje ir Rusijoje?

Pasak kairiosios minties laikraščio „Frankfurter Rundschau“, „Baltarusijos prezidento problemos tokios įvairios ir jų tiek daug, jog kyla klausimas, kodėl jį taip erzina vos vieno kito šimto kritikų eitynės ir kodėl  jis leidžia juos šitaip malšinti.

Bet atsakymas juk aiškus – demonstrantai Aliaksandrui Lukašenkai kaip tik tas problemas ir priminė. Priminė ūkio nuosmukį, priminė kivirčą su Rusija dėl energijos kainų, priminė tautos nemėgstamą priklausomybę nuo Rusijos, o jam pačiam parodė, kad opozicija vis dar egzistuoja.

Nors iš tiesų per praėjusius kelerius metus apie ją nebuvo daug girdėti: režimas kritikus tikrai prispaudė, o karas kaimyninėje Ukrainoje daugelį baltarusių nubaidė nuo aktyvaus pasipriešinimo.“

Osnabriuko šiaurės Vokietijoje dienraščio „Neue Osnabrücker“ nuomone, „kas autoritariškai valdomoje Baltarusijoje demonstruoja, turi daug drąsos arba prarado viltį. Ir tas, ir tas tinka daugeliui iš tų, kurie Minske ir kituose miestuose išėjo į gatves.

Ligi šiol ten galiojo nerašytas susitarimas – valstybės vadovas A. Lukašenka garantavo stabilumą, saugias pajamas ir mažas kainas, o liaudis už tai susilaikė nuo politinių pretenzijų reiškimo.

Tačiau prastas ekonomikos reikalų tvarkymas savo pačių valstybėje ir silpna konjunktūra kaimyninėje Rusijoje leido Baltarusijos ūkiui susitraukti ir nedarbui didėti. Taigi, ar Gudija žengs tokios revoliucijos kaip Ukrainoje link?

Rusija tikrai neleis kokiam nors Maidanui prasidėti Minske. Kremlius, nerimo apimtas dėl stiprių naujų protestų pačioje Rusijoje, norės užkirsti kelią dar vienam ne jo paties diriguojamam režimo pokyčiui.

Užtat ir galima tikėtis Rusijos šliaužiančios invazijos į Baltarusiją kaip 2014-aisiais į Krymą.“

O ką darys Vakarai?  Frankfurto prie Oderio dienraštis „Märkische Oderzeitung“ reikalavo, kad „Europos Sąjunga vėl paaštrintų priemones prieš A. Lukašenką, įskaitant grasinimą, kad jis vėl bus neįsileidžiamas į Europos Sąjungą. Tokio draudimo jau kartą buvo – tol, kol padėtis šalyje bent trupučiuką nepagerėjo.

Tai rodo, kad gerai nutaikytas spaudimas į A. Lukašenką turi poveikio.“

Miunchene leidžiamas nacionalinis dienraštis „Süddeutsche“ prognozavo štai ką: „Įplaukų iš Maskvos sumažėjo, ekonominė krizė Baltarusijoje pasiekė apogėjų. Neturtingos valstybės bandymas kažką išpešti iš dar vargingesnių savo piliečių išvarė juos ant barikadų.

Kol socialiniai protestai ir politinė opozicija dar nesusikonsolidavo į vieną jėgą, A. Lukašenka ir trenkė smūgiu. Tačiau tai jam nepalengvins derybų dėl trijų milijardų kredito iš Tarptautinio valiutos fondo.  Juk ir tas reikalauja – reformų.“

Daugelis laikraščių metė žvilgsnį ir į sekmadienio protestus Rusijoje. Štai Talino dienraštis „Eesti Päevaleht“ rašė, jog „demonstracijų rengėjai viską rūpestingai paruošė, jie prašė ir gavo visus reikiamus leidimus.

Protestuojama buvo prieš išvešėjusią korupciją apskritai, nors akcijos dalyviai buvo specialiai nusitaikę į premjerą D. Medvedevą. Žinomo juristo, opozicijos politiko A. Navalno parengtas dokumentinis filmas atskleidė dalykus, kurie bijo dienos šviesos.

Taigi priekaištai šįkart nutaikyti ne į V. Putiną, o į numerį du, ir atrodo, kad A. Navalnui ir jo šalininkams pasisekė tarp abiejų įvaryti pleištą. Tai jau būtų pasiekimas, net jei režimas, kaip jam įprasta, reagavo smurto protrūkiu.“

Pasak Meksikos sostinės dienraščio „Cronica de Hoy“, „Vladimiras Putinas valdo Rusiją lyg jis vis dar būtų „kagebistas“. Nors iš tiesų žmonės demonstravo prieš plačiai išplitusią korupciją, V. Putinui atrodė, kad protestai nukreipti prieš jo vyriausybę.

Tuo jis tik padėjo lygybės ženklą tarp savo režimo ir korupcijos –  ir čia jis ko gero visiškai neklysta.“

Šie protestai V. Putinui pavojingi kaip gaisras, nes jie jį demaskuoja.

„Kaip dabar elgtis su V. Putino valdome Rusija?“ – klausė Turino dienraštis „Stampa“ ir atsakė: „turėtume išlaikyti ir iškelti savo tapatybę ir paremti savo partnerius rytuose, užuot leidęsi ir toliau Maskvos skaldomi. Turime reaguoti tvirtai, tačiau reikia Rusijos ir nedemonizuoti.“

Pasak Oldenburgo šiaurės vakarų Vokietijoje dienraščio „Nordwest-Zeitung“, „šie protestai Rusijoje turi naują kokybę – netgi dvejopai. Pirma, jie vyksta ne tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, bet ir provincijoje, kur V. Putinas ligšiol džiaugdavosi didžiuliu pritarimu. Antra, daugybės jaunų demonstrantų dalyvavimas rodo, jog atėjo nauja karta, kuri politizuota, reikalauja socialinių perspektyvų ir nebepriima valstybės dirigavimo iš viršaus ir neteisingumo.“

Liuneburgo irgi šiaurės Vokietijoje miesto „Landeszeitung“ piktinosi, kodėl „valstybė griebiasi vėzdo, kai jos jaunimas sukyla. Po daugelio metų vėl prabudusi opozicija ir perdėta saugumo pajėgų reakcija rodo, kad putinizmas ne toks jau stiprus, kaip jį kuriantis stipreiva nori nuduoti.

Jau seniai apie didžgalybės Potiomkino fasadą sklinda puvėsio tvaikas. Marksas ir Leninas būtų atpažinę priešrevoliucinį dvelksmą. O jo negalima pašalinti kuokos smūgiais, kaip niekieno kito, bet Rusijos istorija tai įrodo. Vėzdas netinka caro skeptrui.“

Daugelis kitų laikraščių, įskaitant ir kairįjį „Frankfurter Rundschau“, pasirašytų po šiais Diuseldorfo dienraščio „Rheinische Post“ žodžiais:

„Šie protestai V. Putinui pavojingi kaip gaisras, nes jie jį demaskuoja. Tarptautinėje arenoje Rusijos prezidentas prisistato kaip didis karvedys ir valstybininkas. Tačiau namie, jo šalyje didėja neturtas, neišmokamos algos, byra infrastruktūra. Jaunieji rusai, kurie dabar pasipila į gatves, nebesileidžia sotinami patriotinės propagandos. Jiems nereikia karo Sirijoje arba Ukrainoje, jie nori geresnio gyvenimo. O to jiems V. Putinas negali pasiūlyti.“

Daug komentarų savaitės pradžioje sulaukė ir pietvakarių Vokietijos Saro krašte sekmadienį vykę rinkimai, kuriuos netikėtai vėl laimėjo krikščionys demokratai, o mažiau nei viltasi balsų gavo socialdemokratai. Tad lauktasis jų naujojo federacijos plotme pirmininko Martino Schulzo efektas nepasireiškė.

Matyt, kaip rašė Varšuvos „Gazeta Wyborcza“ ir sutiko didžioji dauguma Vokietijos laikraščių, Saro žemės rinkėjai pabijojo naujos valdančiosios koalicijos iš socialdemokratų, kurie tradiciškai vadinami raudonaisiais, ir dar raudonesnių kairiųjų, buvusių komunistų, gal pridėjus dar ir žaliuosius.

Todėl rinkėjai į valdžią grąžino pirmiausia virš 41 procentų balsų gavusius krikščionis demokratus ir antroje vietoje beveik 30 procentų gavusius socialdemokratus. Šios dvi partijos ir vėl sudarys Saro žemės valdančiąją koaliciją.

Kaip rašė Paryžiaus dienraštis „Monde“, krikščionys demokratai pasireiškė stipriai todėl, kad Saro žemėje jiems vadovavo stipri asmenybė Annegret Kramp-Karrenbauer, kuri kaip šios žemės ministrė pirmininkė savo rimtu ir pragmatišku vadovavimo stiliumi ir savo artumu nacionalinei kanclerei A. Merkel Saro krašte vadinama „regiono Merkel“.