Kas bus po Škotijos referendumo?

Daug kas Europoje, jau nekalbant apie pačią Škotiją, pajuto palengvėjimą, škotams savo referendume 55 procentais balsų prieš 45 pasisakius už pasilikimą Didžiojoje Britanijoje – taigi, už Anglijos, Šiaurės Airijos, Škotijos ir Velso sąjungos išlaikymą. Taip rašė Vakarų spauda.

Nuo savęs pridursime, kad ši sąjunga – ne Tarybų Sąjunga, o Didžiąją Britaniją ginantys anglai – ne caro imperiją ar TSRS ginantys rusai. Tai turėtų būti ir šiaip jau aišku, tačiau, regis, ne visiems, todėl, kadangi tai vis dėlto  tiesa, ją ne tik galima, bet ir reikia dažniau priminti. 

Kaip ir faktą, kad Europos Sąjunga, nors ji taip pat netobula, irgi   nepalyginamai geresnė už Sovietų Sąjungą dėl to, kad Europos Sąjungoje  kur kas mažiau prievartos, draudimų ir į ją įstojama ne šalį kandidatę okupavus svetimai kariuomenei, o šalies piliečiams už tai pabalsavus laisvuose rinkimuose.

Pavyzdys – Škotijos referendumas, kuriame škotai kad ir nedidele, bet vis tiek aiškia dauguma laisvai pasisakė už pasilikimą Didžiojoje Britanijoje. Vienas iš argumentų už pasilikimą buvo tas, kad Škotija, jau patyusi Didžiosios Britanijos sudėtyje buvimo Europos Sąjungoje pliusus ir minusus, gali, jei pasiskelbs nepriklausoma, būti nepriimama į Europos Sąjungą, nes tai paskatintų separatistines tendencijas Ispanijoje, Belgijoje ir dar kitur.

Matyt, dauguma škotų tvirtai nori būti ir Didžiosiosios Britanijos, ir Europos Sąjungos dalimi. Bet pasak Londono dienraščio „Guardian“, „mūšis dėl Škotijos baigėsi vos vos Jungtinės Karalystės naudai. Sąjungą išgelbėjo moterys. Kitaip nei daugelis vyrų, jos buvo prieš skyrybas.

Tačiau Škotija pabalsavo pasidalijusi ir socialinėmis klasėmis. Pasiturintieji labiau palaikė pasilikimą Jungtinėje Karalystėje, o darbininkai labiau linko prie nepriklausomybės. Šią atskirtį įveikti nebus nei lengva, nei greitai padaroma. Užtat dabar laikas namo parsinešti visas tautines vėliavėles“, – rašė Londono kairiųjų laikraštis.

„Nepriklausomybei „ne“ tarusiųjų pagausėjimas buvo naujausiųjų apklausų akivaizdoje gana netikėtas“, – rašė Oslo dienraštis „Aftenposten“ ir toliau aiškino, jog „nors už nepriklausomybę pasisakančiųjų pusė rinkimų kovoje buvo labai ryški, jai betgi sunkiau sekėsi savo šalininkus reikiamai sumobilizuoti.

Būtent jaunesnieji rinkėjai buvo ypač susižavėję Škotijos nepriklausomybe, tačiau akivaizdu, kad jie mieliau drybsojo ant sofos, nei ryžosi keltis ir eiti prie urnų“, – samprotavo Norvegijos sostinės laikraštis.

Honkongo dienraštis „Wenweipo“ atkreipė dėmesį į tai, kad „referendume galėjo dalyvauti ne tik škotai, bet ir kiti Didžiosios Britanijos bei šiaip Europos Sąjungos piliečiai, oficialiai Škotijoje gyvenantys. Dabar bus atidžiai stebima, kiek ministras pirmininkas Davidas Cameronas iš tiesų įgyvendins škotams prižadėtas  nuolaidas.

Viena tačiau aišku: referendumui Škotijoje žlugus, visos separatizmo ir nepriklausomybės pastangos pasaulyje patyrė sunkų smūgį, iš kurio greitai neatsigaus“, – rašė Kinijos laikraštis.

Nuo savęs pridursime, jog netikslu sakyti, kad Škotijos referendumas „žlugo“. Į jo vieną klausimą buvo galima atsakyti dvejopai: „taip“ arba „ne“, ir dauguma žmonių atsakė „ne“. Tai ne referendumo, o tik vienos jo pusės „žlugimas“.

Pats referendumas būtų žlugęs tik tuo atveju, jei nebūtų atėję virš 50 procentų rinkėjų arba jeigu būtų buvę sugadinti dauguma biuletenių.

Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“, priešingai Honkongo laikraščiui, reiškė nuomonę, kad „nors dauguma škotų pasisakė prieš nepriklausomybę, šis referendumas vis dėlto gali paskatinti Europoje separatizmą. 

Prieš savaitę šimtai tūkstančių demonstravo Katalonijoje ir reikalavo, kaip ir škotai, teisės laisvai apsispręsti. Tuo pačiu galėtų atgyti ir nacionalistiniai sąjūdžiai Šiaurės Airijoje arba Belgijoje“, – rašė Lenkijos sostinės dienraštis.

Pasak Katalonijos dienraščio „Periodico de Catalunya“, „dabar Londone, Briuselyje ir netgi Vašingtone galima giliai atsikvėpti, nes susiskaldžiusios Europos įsivaizdavimas daugelyje sostinių pataikė į jautrų nervą.

Gal britų premjeras D. Cameronas ir įeis istorijon kaip tas, kuris išsaugojo Jungtinės Karalystės vienybę, tačiau vis dėlto jam visų pirma reikės iš pagrindų atnaujinti savo valstybės politinę struktūrą. Galų gale tai galės privesti ir prie federacinės valstybės“, – rašė Barselonos laikraštis.

Su tuo pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ sutiko ir škotas Grahamas Watsonas, Liberalų ir demokratų už Europą aljanso Europos Parlamente pirmininkas. Jo nuomone, tai, kas referendumu pasiekta ir kad Škotija lieka britiška, „yra visai neblogai“.   

Nors dabar ir neprieita prie Škotijos nepriklausomybės, šis kraštas vis tiek pasieks aukštesnį savisprendos laipsnį. Gali prieiti ir prie to, kad šalia škotiško bus grynai angliškas parlamentas, taip pat įsivaizduotini atskiri Velso bei Šiaurės Airijos parlamentai.

To rezultatas – Didžioji Britanija vis labiau išsirutulios į federacinę valstybę, – sakė G. Watsonas. Šiuo keliu einant ir Lordų Rūmai, kurių nariai ­– ne demokratiškai išrinkti politikai, galėtų tapti kraštų atstovybe, panašiai kaip Vokietijos Bundesratas atstovauja vadinamosioms „žemėms“.

Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ taip pat pranešė, kad Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas pasveikino tai, kad Škotija nusprendė likti Jungtinėje Karalystėje.

Vis dėlto Europos Sąjunga turi iš to referendumo padaryti išvadas. Šalių bendrija turi pamąstyti, kaip ji ateityje elgsis su regionais, kurie nuo Europos Sąjungos šalių narių nori atsiskirti. Ligi šiol tokie atvejai Europos Sąjungoje nebuvo sureguliuoti, – sakė M. Schulzas Vokietijos radijui.

Kitame žemyne, Meksikos sostinėje išeinanti „Cronica de Hoy“ rašė: „juk ne taip dažnai būna, kad tokia sena Europos karalystė, kaip britų imperija, susvirduliuoja. Jei būtų laimėję Škotijos atsiskyrimo šalininkai, būtų tai buvęs tam tikras atpildas už tai, kad škotų tauta per savo istoriją turėjo išgyventi ne vieną pažeminimą. Galų gale škotai balsavo galva, o ne širdimi ar pilvu.

Svarbiausia, jie pasiekė tai, kad gaus daugiau įgaliojimų ir kad ministrui pirmininkui D. Cameronui nušluostė nosį. Todėl dabar škotų nereikėtų apvilti. Jie pasirodė kaip tikri europiečiai ir tuo parodė kitiems Europoje kelią, pavyzdžiui, ispanams ir katalonams“.

Taip rašė Meksiko Sičio laikraštis, o tam pritarė ir jau cituotasis Katalonijos dienraštis, rašęs, jog „anapus istorinio rezultato ir jo padarinių, pagyrimo nusipelno didelis rinkėjų aktyvumas: škotai žinojo, kas pastatyta ant kortos“.