V. Putinas mąsto kitaip

Didžiausia klaida, kurią galime padaryti tvarkydami reikalus su Vladimiru Putinu, – manyti, kad jis mąsto lygiai taip pat kaip mes.

Žvelgiant iš šalies, Rusijos būklė atrodo sunki, ir dėl to kaltė tenka Rusijos prezidentui. Jis nesugebėjo diversifikuoti ekonomikos, mažinant priklausomybę nuo gamtinių išteklių, modernizuoti valstybės arba integruoti šalies į aplinkinį pasaulį. Jis pradėjo brangų ir nesėkmingą karą Ukrainoje, dėl kurio Rusijos didžiausia draugiška kaimynė virto sužeista ir pasipiktinusia priešininke. Dabar jis pradeda naują karinę avantiūrą Sirijoje, sukeldamas gilų atšalimą santykiuose tarp Rytų ir Vakarų, taip pat užsitraukdamas viso pasaulio sunitų pyktį.

Jo asmeninė reputacija – tikėjimas, kad jis sako tiesą arba bent jau yra sveiko proto – sudraskyta į skutus. Angela Merkel, Vokietijos lyderė, sako, kad jis gyvena kitame pasaulyje. Jo diplomatinė izoliacija tarptautiniuose susirinkimuose yra apčiuopiama. Netgi rusai, kalbėdami privačiai, raukosi dėl asmenybės kulto, kurstomo šunuodegiaujančios valstybinės žiniasklaidos. Tuo tarpu Europos Sąjunga sutramdė dantis šiepiantį „Gazprom“, sankcijos kandžiojasi, jaučiamas sumažėjusių naftos kainų poveikis, o NATO telkia ryžtingą karinį atsaką, reaguodama į Kremliaus žvanginimą ginklais fronto valstybių atžvilgiu.

Trumpai tariant, laikas – mūsų pusėje. Anksčiau ar vėliau jis bus nuverstas arba priverstas pakeisti kursą. Tada Rusija taps šalimi, su kuria galima turėti reikalų. Mums reikia strateginės kantrybės ir imtis šiokio tokio suvaržymo, bet nereikia panikuoti. Jeigu jis padarys kažką išties bloga, atkirsime jį nuo tarptautinių finansinių mokėjimų sistemos SWIFT, dėl ko Rusijos ekonomika girgždėdama sustos.

Visa tai tiesa, bet tikrasis paveikslas – kitoks. Ponas Putinas save vertina ne pagal Vakarų, o pagal savo alma mater – KGB – standartus. Vienintelė taisyklė – valdyti, randant kitų žmonių silpnąsias vietas ir jas išnaudojant. Dėl nesėkmių galima apkaltinti ką nors kitą, jas atlaikyti arba tiesiog ignoruoti. Tikrovė yra tai, kas sukuriama kitų žmonių protuose, pasitelkiant baimę ir melą.

Jo pirmasis taikinys visada bus Rusijos visuomenės nuomonė. Muilo opera Ukrainoje baigėsi – bent jau dabartinis jos sezonas. Didvyriški separatistai, jų nelabieji priešininkai fašistai ir ciniškai besikišantys Vakarai paleisti pailsėti. Nauja pramoga – jaudinama ir egzotiška epo verta filmavimo aikštelė Sirijoje, kur kartu su Al Assado režimu atliekamas didvyriškų civilizacijos vertybių gynėjų vaidmuo, o Vakarai atlieka džihadistų barbarų užtarėjų vaidmenį. Svarbiausia – redukuoti tą konfliktą iki dvejetainio pasirinkimo tarp režimo ir ISIS, dėl kurio Vakarai neišvengiamai bus priversti susivienyti su Rusija.

Jo antrasis taikinys – Vakarai. Jis nenori jų sunaikinti (ten sudėti jo pinigai). Jis taip pat negali sau leisti didelio masto konfrontacijos. Tačiau jis gali mus skaldyti, daryti įtaką ir sumaniai manevruoti. Jis įžvelgia lūžių linijas šalyse ir jų viduje aiškiau negu mes. Esame įsitikinę, kad mūsų politinės, ekonominės ir saugumo sistemos yra fundamentaliai atsparios ir kad vėl išsikapanosime, kaip visada nutikdavo, nepaisant problemų. Jis galvoja, kad Vakarų kilimo epocha baigėsi; laikas yra jo pusėje.

Kai kurie Vakarų veiksmai jam galėtų sukelti realių rūpesčių: pavyzdžiui, draudimas išduoti vizas daugeliui Rusijos elito narių, jų sutuoktiniams, broliams ir seserims, tėvams ir vaikams. Dar skaudesnis būtų aktyvų įšaldymas ir tyrimai dėl pinigų plovimo – ypač jeigu su tuo susiję bankininkai, teisininkai ir finansininkai galėtų būti paskatinti pereiti į kitą pusę ir paaiškinti, kaip ir kur yra slepiami pinigai.

Tačiau jis žino, kad Vakarai to nedarys. Jis galvoja, kad mes vadovaujamės godumu, o ne principais. Galbūt jis teisus.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.