Knygos apie (ne)įvykusius švietimo pokyčius

Tačiau klausimas, kaip toliau gyventi arba dėl ko gyventi žmogui, turinčiam puikią sveikatą, taip ir lieka neatsakytas. Dėl to gal ir verta susitelkti tik į mokinių sveikos mitybos įpročių ugdymą (tai neabejotinai yra svarbu) ir mokyklos valgyklos valgiaraščio pertvarkymą, ir taip pritarti valdančiosios daugumos iniciatyvai. Ir tik po to, kai pradedi suprasti, kad kebabai ir gruzdintos bulvytės lengvai nepasiduos, palaipsniui pereini prie diskusijų apie kompensuojamųjų vaistų problematiką ir tyliais žingsniukais pabėgi nuo prasminių klausimų sprendimo.

Šiandien, kai padėtis švietime iš dalies primena Lenino revoliucinės situacijos apibūdinimą, verta klausti, kaip atpažinti pokyčius, kurie paskatintų mokytojus kitaip mokyti, mokinius atrasti naujų motyvų mokymuisi, ir džiaugtis puikiais ugdymo pasiekimais, padedančiais įprasminti savo gyvenimą. Dėl to kviečiu atsversti kelias pamirštas knygas apie ugdymo proceso organizavimą.

Galinos Gorskajos knygą "Mokymo – auklėjimo proceso organizavimas" (1982) galime laikyti simboliniu atskaitos tašku, nes ji padeda įvertinti įvykusius pokyčius. Verta įsiklausyti ir cituojamus Leonido Brežnevo žodžius: "Teisės – ir didelės teisės – vadovams suteikiamos tam, kad jie kaip reikiant jomis pasinaudotų. Bet kartu kiekvienas vadovas turi nuolat atsiminti ir savo didelę atsakomybę – atsakomybę žmonėms, kuriems jam patikėta vadovauti, partijai ir liaudžiai." Šiandien anuometinius žodžius apie vadovo atsakomybę partijai galima vertinti keliais aspektais. Viena vertus, ar išnykęs ideologinis spaudimas nepanaikino švietimo politikos nuoseklumo? Kita vertus, kaip šiandien vadovauti mokyklai, kai periodiškai keičiasi politinės daugumos Seime ir kiekvieną kartą inicijuoja įvairaus pobūdžio reformas? Be to, ar politinės valios įgyvendinimas (ar paklusnumas jai) išlieka pagrindine švietimo politikos dominante?

Administracinės kontrolės svarbą to meto mokykloje padės įvertinti knygos įžangoje autorės išsakyta mintis: "Koks yra mokyklos direktoriaus pavaduotojas, pirmiausia ne vis vien mokytojams, kuriems jis vadovauja, kuriuos privalo mokyti, iš kurių turi reikalauti darbo kokybės, kuriuos turi tikrinti. Koks mokyklos pavaduotojas – svarbu ir mokiniams: ar galima prašyti jo, kad padėtų, patartų, ar galima jam pasiskųsti. Ar gali mokiniai prieiti prie jo, ar jis yra tas paslaptingasis mokyklos baubas, kuriuo mokytojai juos gąsdina ir kuriam atiduoda teisti."

Tiesiog pasvarstykite, kas šioje sostų karų kombinacijoje yra svarbiausias. Šią knygą galima vertinti ir kaip įdomų istorinį šaltinį, atskleidžianti sovietinės mokyklos įvairių kasdienybės detalių ir ugdymo proceso suvokimą. Kita vertus, reikalavimai pamokai metams bėgant mažai tepasikeitė. Aišku, galima atmesti idėjinį-politinį kryptingumą arba viską suvokti kaip tam tikros pasaulėžiūros visumą. Tačiau pamoka turi būti aukšto mokslinio lygio, turėti aiškiai įvardytus tikslus, mokiniai turi įgusti savarankiškai dirbti su vadovėliu, knyga, informacine literatūra, įgytos mokinių žinios ir įgūdžiai turi būti vertinami. Kiekvienas, paėmęs tokio pobūdžio knygą, gali pasamprotauti, kas pasikeitė šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje, kai nebevedamos klasės valandėlės tema "TSKP XXVI suvažiavimas – tai leninizmas praktikoje" arba "Kosmoso užvaldymas".

Kita knyga, turėjusi simbolizuoti akivaizdų lūžį ugdymo procese po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, – "Aktyvaus mokymosi metodai. Mokytojo knyga" (1996). Anot šios knygos autorių, ugdymo proceso atsinaujinimo ledlaužiais turėjo tapti kritinis mąstymas ir aktyvūs mokymo metodai. Dėl to klasės valandėlės temą "Žinios reikalingos kaip ginklas mūšyje" mokytojui ir mokiniams turėjo padėti performuluoti gebėjimas patikrinti, kaip jų įsitikinimai atitinka tikrovę, analizuoti įvairius požiūrius ir kontekstus, pateikti pagrįstus argumentus. Vadinasi, tokios pamokos metu turėtų kilti labai daug klausimų. Kodėl žinios siejamos su ginklu, kodėl žinios gali būti pritaikytos tik mūšyje, kuo ypatinga visuomenė, kuri žinias sieja su karu, ir t.t. Pastaroji knyga žavi ne tik pateikiamų aktyvaus mokymo metodų gausa, bet ir jų taikymu skirtingo pasirengimo mokiniams. Be to, prie knygos atsiradimo prisidėjo 30 mokytojų, kurie pateikė savo pamokų planus ir taip dalijosi savo patirtimi. Kiekvienas net ir šiandien gali išbandyti bei patikrinti jų idėjas. Kitas svarbus momentas – tai pamokos orientavimas į konkretų rezultatą, t.y. ką mokinys mokės atlikti. Svarbus tampa ne tik mokymosi turinys, bet ir tai, kokius gebėjimus jis padės ugdyti.

Ar šiuolaikiniai mokiniai sugebės suprasti V.Kernagio dainą "Saugok sveikatą" ir "Hiperbolės" dainą "Daktarai" ir pabandys sukurti ką nors panašaus.

Vadinasi, svarbu ne tik žinoti, kaip vyko kovos su kryžiuočiais ar kokias pergales pavyko pasiekti nepriklausomybės kovų metu, bet ir kuo skiriasi ar buvo panašios kovos aplinkybės. Tiesiog būtina suprasti, kad analitiniai gebėjimai (arba bet kurie kiti) vertybe tampa tuomet, kada žmogus sugeba juos taikyti esant įvairioms situacijoms, ar, pvz., kalbėsime apie Šiaurės Korėjos branduolinę programos likimą, ar apie partizanų dainas. Ir svarbiausia inicijuojamų pokyčių dalis – tai sugebėjimas savarankiškai mokytis, numatyti tikslus, išteklius ir mokymosi strategijas.

Ir paskutinė knyga, kurią verta atsiversti, yra Geoffo Petty "Šiuolaikinys mokymas. Praktinis vadovas" (2006). Knyga skaitytoją sužavi ne tik praktinių patarimų gausa, bet savitu požiūriu į mokymąsi. Autorius savo požiūrį pagrindžia dviem JAV Sveikatos, švietimo ir gerovės sekretoriaus J.W.Grandnerio citatomis. Pirma, kuri skelbia, kad "galutinis švietimo tikslas – išsilavinimo įgijimo naštą perkelti ant paties besimokančiojo pečių". Antra, "įsivaizduojame, kad protas – tai talpykla, kurią reikia pripildyti, bet iš tiesų – tai instrumentas, kuriuo turime naudotis". Šios mintys iliustruoja akivaizdžią didaktikos slinktį nuo poveikio ir sąveikos prie mokymosi paradigmos. G.Petty minėtus sudėtingus pokyčius iliustruoja labai paprastu pavyzdžiu. Jis apibūdina aktyvų ir pasyvų mokinį. Pasyviam mokiniui mokymasis – tai dalykas, kurį man atlieka profesionalai, o aktyviam mokiniui – tai dalykas, kurį darau pats. Dėl to nesėkmių mokykloje pasyvus mokinys kaltina mokytoją, o aktyvus keičia savo mokymosi įpročius, ieško pagalbos.

Tenka pripažinti, kad šiandien švietimo politika yra patekusi į  keistą situaciją. Viena vertus, per tris nepriklausomybės dešimtmečius atsivėrėme naujoms idėjoms ir patirčiai. Kita vertus, ar nesinaudojame naujovėmis, ar nesugebame pasinaudoti jomis, ar nedrįstame kalbėti apie savo gerąją patirtį dėl nuolatinių naujovių skuboto įgyvendinimo ir dėl to geri ugdymosi rezultatai tampa nuolatos tolstančiu horizontu?

Tad kyla natūralus klausimas, ar šiuolaikiniai mokiniai sugebės suprasti V.Kernagio dainą "Saugok sveikatą" ir "Hiperbolės" dainą "Daktarai" ir pabandys sukurti ką nors panašaus. O gal vėl kaip 1917-aisiais ieškosime partijos, kuri gali, atmetusi bet kokias tradicijas, įvykdyti revoliuciją ir dirbtinai sukurtomis aplinkybėmis skelbti, kad reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.