Ko galima pasimokyti iš senų gerų laikų?

Temą padiktavo vienas klausimas, ar sugebame įvertinti senų gerų laikų pasiekimus. Dabartis yra nenuspėjama, kupina netikėtumų ir reikalauja nuolatinių pastangų.

Nuolatinis neįgyvendintų lūkesčių palydovas – stresas ir neviltis. Pastaroji aplinkybė prarastojo rojaus, jaunystės eliksyro ar amžinojo gyvenimo legendoms visuomet suteiks savitą patrauklumą. Šiuolaikinėje Lietuvoje natūraliai tam tikra dalis gyventojų prarastąjį rojų sieja su sovietmečiu ir dėl to "Oskarą" pelnytai tenka įteikti komunistinei propagandai, tačiau verta atkreipti dėmesį į kitus laikus. Pavyzdžiui, Apšvietos epocha (XVII–XVIII a.), kuri yra unikali savo pasiekimais, tapusiais mūsų kasdienybės dalimi. Kita vertus, ar Apšvietos epochą galima laikyti senais gerais laikais ?

Šiandien vis dar verta atsiversti René Descartes veikalą "Filosofijos pradai" (1644), kurioje yra išsakyta įdomi mintis apie laisvę: "Tačiau netgi jei mus sukūręs Visagalis ir netgi jei jam patiktų mus apgaudinėti, mes vis dėlto ne menkiau jaučiame turį laisvės, leidžiančios mums nepasitikėti tuo, ko gerai nepažįstame, ir nesileisti būti apgautiems."

Pastaroji mintis – tai pats geriausias mokslinio mąstymo pavyzdys. O kas, jeigu ne Dievas sukūrė pasaulį, o kas jei Dievas apgaudinėja mus? Toks mąstymas reikalauja apsisprendimo ir pastangų ieškant įrodymų. Tačiau intriga slypi kitur. Protas gali nustatyti supančio pasaulio ir visuomenės raidos dėsnius. Vadinasi, viską galima pertvarkyti arba reformuoti pagal racionalų planą. Kad ir kas būtų – valstybė, ministerija ar pensijų kaupimo sistema. Štai, kodėl reformos niekada nesibaigia, nes abejojame esamais sprendimais ir reikalaujame naujų.

Tik keistai esame pamiršę, kodėl anksčiau suabejojome tobulos valstybės vizija ir dabar nepagrįstai ilgimės Stalino, pavogusio 100 rublių.

Anglijos karalius Karolis I, Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ar Rusijos caras Nikolajus II ir jiems paskelbti mirties nuosprendžiai šiandien daugumai nekelia jokių emocijų, tačiau svarbu suprasti vieną dalyką. 1649 m., 1793 m. ir 1918 m. įvyko svarbūs pokyčiai Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos visuomenėse. Karalius prarado savo dieviškąją prigimtį, tapo eiliniu žmogumi, kurio palaikus galima išniekinti, apipilant juos sieros rūgštimi. Svarbu yra ne žiaurus elgesys su pasmerktais myriop ar svarstymai apie bausmės pagrįstumą, bet tai, kaip vertiname valdovų žiaurumus ir nuodėmes.

Juk nei karalius Mindaugas, nei didysis kunigaikštis Vytautas nebuvo avelės, ramiai rupšnojančios ir atrajojančios žolę gražioje palaukėje.

Juk nei karalius Mindaugas, nei didysis kunigaikštis Vytautas nebuvo avelės, ramiai rupšnojančios ir atrajojančios žolę gražioje palaukėje. XVII–XVIII a. – ne išimtis. Tai kodėl dabar, kai galime mėgautis rinkimų teise, politikams suteikiame šventųjų savybes? Aišku, po to nusiviliame ir sakome, kad visi politikai yra vagys. Politika – tai kompromisų menas tarp privačių ir viešųjų interesų. Joje negalima ieškoti tikėjimo, pasiaukojamo vertybių puoselėjimo, siekio būti pavyzdžiu ir darbo be atlygio. Visa tai – religijos kasdienybė.

Apšvietos epocha sukūrė piliečių atstovavimo ir politikų kontrolės mechanizmą, kuriuo reikia išmokti naudotis. Visa kita – tik kliedesiai apie laikus, kai buvo atstovaujama epochos garbei, sąžinei ir pažangai.

Šiandien labai populiarus posakis, kad žinome savo teises, bet pamirštame apie pareigas. Štai keletas pavyzdžių iš XVIII a. gyvenimo. Pirmas pavyzdys – ištrauka iš to meto amžininkų atsiminimų: "Įstatymas, leidžiantis senjorui grįžus iš medžioklės užmušti ne daugiau kaip du baudžiauninkus, idant galėtų susišildyti kojas šiltame jų kraujyje ir viduriuose, visiškai atgyveno, o kiti net netiki, kad tokio būta. Mes irgi negalime tuo patikėti, nors deputatas Lapulis ragina jį panaikinti."

Antras pavyzdys apie teisėtumo pažangą to meto Prancūzijoje. Vėlgi byloja amžininkai: "Štai jau 50 metų, kai joks Šarolua, nors ir koks aistringas medžiotojas būtų, nebešaudo į stogdengius ir skardininkus, kad pasimėgautų žiūrėdamas, kaip jie ritasi nuo stogų, – turi tenkintis kurapkomis ir tetervinais."

XVIII a. lietuviška realybė, apie kurią byloja kunigas Kiprijonas Lukauskis: "Taigi sakau jums, mieliausi padoniai, dirbkit savo ponams taip, kaip sau dirbat. Turtingas ponas ranką išties bado, maro, karo ir kitos nelaimės metu. Jei tinginiausit, nesitikėkit pono malonės."

1789 m. paskelbta "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija" palaipsniui užkirto kelią savivalei ir leido valstiečiams, stogdengiams ir skardininkams pasijusti žmonėmis bei tapti piliečiais, galinčiais priešintis tokiems veiksmams.

Vis dėlto dabartinė Lietuvos kasdienybė kartais primena XVIII a. ir verčia susimąstyti, ar ne per dažnai turtingi ponai mums siekia ištiesti pagalbos ranką. O gal verta prisiminti tuos Prancūzijos valstiečius ir miestiečius, kurie rašė ilgiausias peticijas su reikalavimais būsimiems Generalinių luomų atstovams 1789 m. ir pasijusti savo valstybės šeimininkais ?

Noriu pasidalyti vienu pastebėjimu apie XVIII a. Lietuvos valstiečius. 1791 m. gegužės 3-iąją Abiejų Tautų Respublikoje buvo priimta pirmoji konstitucija Europoje. Pastarasis istorinis faktas paskatino susimąstyti apie tai, ar to meto valstiečiai galėjo susipažinti su šiuo dokumentu. Iš karto galime suvokti to meto valstiečių galimybių menkumą dėl raštingumo stygiaus ir spausdinto žodžio prieinamumo. Intriga atsiranda, kai žvilgsnį nukreipi į šiuos laikus.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra prieinamas kiekvienam ir ne tik dėl to, kad jis pateikiamas įvairiais informaciniais formatais, bet ir dėl aukšto visuomenės raštingumo lygio. Kita vertus, kai stebi diskusijas apie Seimo narių skaičiaus mažinimą kyla klausimas, kiek žmonių, kurie piktinasi blogu tautos atstovų darbu, yra skaitę mūsų valstybės Konstituciją.

Dauguma besipiktinančiųjų nesupranta, kad konstitucija – tai unikalus XVIII a. kūrinys, leidęs apriboti karalių, valdančių pagal dieviškąją teisę, galią ir privertęs turtingus ponus pamatyti eilinius valstiečius ir darbininkus. Net 1922 m. žemės reformos Lietuvoje autoriai tai puikiai suprato ir pagal teisinės valstybės principus sprendė nelygybės tarp dvarininkų ir valstiečių problemą.

Šiandien viską vertiname iš labai siauros laiko perspektyvos ir nesusimąstome apie ilgalaikius pokyčius.

Paskutinis pastebėjimas: 1773 m. buvo įsteigta Edukacinė komisija, kuri pertvarkė švietimo sistemą ir įgyvendino populiariausias Apšvietos epochos idėjas – piliečių ugdymą ir gamtamokslinių dalykų dėstymą bei daugelį kitų dalykų. Pagrindinės šių pertvarkymų pasekmės – motyvuotų sukilėlių užteko dviem XIX a. sukilimams, pavyko išsaugoti lietuvių kalbą ir atlaikyti visas rusinimo bei nutautinimo negandas. Ar šiandieniai reformų autoriai žvelgia taip toli, ar reformas vykdo tik dėl to, kad yra valdžioje ir reikia kažką daryti?


Šiame straipsnyje: Santakaistorija(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Raudonojo caro galas
    Raudonojo caro galas

    Viduržiemis – pats derlingiausias metų laikas filmų mėgėjams, mat "Oskarų" teikimo išvakarėse teatrus užplūsta daugybė vertingiausių kino projektų. Kai kurie platintojų yra iš anksto nurašomi ir rodomi labai ku...

    9
  • Kylanti naftos kaina: kaip tai paveiks mus?
    Kylanti naftos kaina: kaip tai paveiks mus?

    Juoduoju auksu vadinamos naftos kaina užtikrintai ropščiasi aukštyn. Šios savaitės pradžioje Brent rūšies nafta pramušė 70 dolerių už barelį ribą. Tiek nafta yra kainavusi daugiau nei prieš tris metus –...

  • Milijonų dalybos
    Milijonų dalybos

    Pinigai – tokia jau mistinė materija, kad jų niekada nebūna per daug. O kai prasideda jų dalybos, paaiškėja, kad krūvos popierėlių su aiškiai nurodyta verte virsta kažkuo nepamatuojamu, nes kad ir kaip skirstytum, vis tiek kažkam ...

  • Įsivaikinimo klausimas
    Įsivaikinimo klausimas

    Šįkart – ne apie naikinamus kūdikių ar vaikų globos namus, o apie NEP’o (naujosios ekonominės politikos), gyvavusios beveik prieš šimtmetį bolševikų priešaušrio ūkinės farmacijos laikais, maniją. ...

    2
  • Užsienio politika
    Užsienio politika

    Lietuvos užsienio politika – nenuosekli, neefektyvi, stokojanti aiškių tikslų ir idėjų. ...

    14
  • Kodėl žmonės nepasitiki „Sodra“?
    Kodėl žmonės nepasitiki „Sodra“?

    Apklausos rodo, kad „Sodrą“ palankiai vertina gerokai mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų – apie 42 procentus. Priežasčių nepasitikėti „Sodra“ yra apsčiai. ...

    4
  • S. Daukanto metai
    S. Daukanto metai

    Mėnuo liko iki Vasario 16-ios, kai pažymėsime savo valstybės nepriklausomybės šimtmetį. Didžioji, pati svarbiausioji šventė lietuvybei! O prasidėję sukakties metai kartu Seimo paskelbti ir Simono Daukanto metais. ...

  • Inteligentiškos patyčios
    Inteligentiškos patyčios

    Lietuvoje startuoja nauja kampanija prieš patyčias. Pasitelkus Švedijoje pasiteisinusias priemones bus bandoma pristabdyti reiškinį, mūsų nacionaliniam socialiniam saugumui keliantį didesnę grėsmę nei skurdas. Pagal švedų p...

    5
  • Kokia bus naujos kartos pensija?
    Kokia bus naujos kartos pensija?

    Visuomenėje neretai galima susidurti su nuostata, kad pensija – tai ilgos atostogos, kurias žmogus užsidirba per visą savo profesinį gyvenimą. Kadangi tai atostogos, tai visas į pensiją išėjusio žmogaus laikas turėtų būti skirtas poil...

    5
  • Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?
    Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?

    Prieš kelias dienas premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas susidariusią situaciją su žurnalų plėšymais, įsigaliojus naujiems alkoholio reklamos ribojimams, atkreipė dėmesį į proto neturėjimą, akcentavo tai, jog įstatymo negalima...

    3
Daugiau straipsnių