Ko studentai tikisi iš gyvenimo?

Stebėdama juos bandau spėti, ko jie tikisi iš gyvenimo, iš aplinkinių, iš valstybės, iš pasaulio. Kokią ateitį jie kurs, kaip aktyviai jie patys dalyvaus toje ateityje.

Pristatau savo labai subjektyvų tyrimėlį. Gal ir nėra čia ko atsiprašinėti bei kuklintis – dauguma tyrimų yra pakankamai subjektyvūs.

Mano studentai 19–28 m., pasirinkę socialinius mokslus. Procentaliai dominuoja merginos (maždaug ~ 70 proc.), kita dalis, kaip ir galima nuspėti, vyrukai.

Muzika – absoliučiai juos vienijanti tema. Dauguma vyrukų muzikuoja laisvalaikiu, nors savo ateities su muzika nesieja.

Festivalių kultūra jiems ypač patraukli. Daugiau kaip 80 proc. jų dalyvavo ar dalyvauja šio tipo renginiuose tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Net „Visagino Country“, kuris, regis, orientuojasi į vyrėlesnę auditoriją, turi fanų tarp jaunų žmonių.

Filmai – kita stipri jungtis. Bent 40 proc.  jų susipažinę ir su dabartine lietuviška produkcija. Įdomu, kad jie pozityviai vertina lietuviškus filmus, skatinančius patriotinius jausmus.

Profesionalus teatras ženkliai pralaimi aukščiau minėtoms pramogoms. Tik 15 proc. mano respondentų pastoviai lankosi spektakliuose.

Politika domisi ir gali diskutuoti aktualiais klausimais vos vienas kitas. Tiksliau – vos viena kita, nes tie 5 proc. – išskirtinai merginos.

Skaitančių pasitaiko ir netgi, sakyčiau, truputį daugėja. Jei pastaruosius metus buvau susitaikiusi, jog paskaitoje aš pasakoju apie knygas, šiais mokslo metais mes jau pasikalbame apie knygas.

Saviraiška jiems svarbu. Šokių kolektyvo pasirodymas, vaidinimas miestelio kultūros namuose iškart įgyja kitą vertę, jei respondentas buvo dalyvis, ne tik žiūrovas.

Daugėja besidominčių darniu vystymusi, tačiau procentas katastrofiškai mažas lyginant su informacijos gausa ir klausimo aktualumu. Labiausiai šių idėjų jauni žmonės būna įkvėpti padalyvavę kokiame nors projekte užsienyje; grįžus dar kurį laiką užsidegimas išlieka, tačiau aplinka – sąlygos bendrabutyje bei nuostatos pačiose ugdymo institucijose – greitai nusodina įkarštį. Čia aplinkosauga – tik dėstomas dalykas, o ne nuosekliai  įgyvendinama praktika.

Kas itin pozityviai stebina – jaunimas aktyviai inicijuoja socialines akcijas ar prisideda prie jų savanoriaudami. Bent pusė studentų, su kuriais šiais mokslo metais bendrauju, skiria savo laiką vaikams, augantiems socialiai pažeidžiamose šeimose, savanoriauja gyvūnų prieglaudose. Jaunimas jau turi patirties „pramušinėti“ savo iniciatyvas savivaldybėse, seniūnijose ir žino, kaip dalykai veikia.

Tendencija, verta pasvarstymų – daugiau nei 80 proc. studentų dirba, kad  palengvintų finansinę naštą tėvams ir galėtų bent dalinai ar visiškai save išlaikyti. Taip sakant, sveika, realybe, net labai besiskirianti nuo dangiškųjų migdolų, pristatomų aukštojo mokslo įstaigose.

Buvo metas, kai susierzindavau dėl studentų atsiprašinėjimo iš paskaitų,  prašymų nukelti atsiskaitymus dėl darbų. Dabar gi reaguoju ramiau. Puikiai suprantu, kad ne visi vėlavimai, neatvykimai yra tiesiogiai susiję su darbais. Visgi manau, kad didesnioji dalis yra objektyvūs, ir manau, kad tokią realybę būtina labai rimtai priimti domėn. Nepaprasta studentui išgyventi nedirbant. Studijoms laikas ribotas. Darbdaviai nėra labdaros teikėjai. Paskaitose pateikiama informacija turi būti itin apgalvota.

Tokia tad trumpa mano studentų stebėjimų apžvalga. Tolesnėje perspektyvoje pamatysime, ką mes, turėję privilegiją būti greta, kai jie mokėsi, buvome pajėgūs perteikti.