Kodėl aš boikotuoju Knygų mugę

Antrus metus iš eilės nevažiuoju į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę. Gyvenu mažame mieste, todėl dalis skaitytojų pasakytų, kad neišsiruošiu, esu sustabarėjęs, dūstu nuo šviežio oro trūkumo. Tokiai publikai pasakyčiau, kad, kiek atsimenu save knygų mugėje, nuolat lydėdavo to renginio mechaniškumo įspūdis, kuris slegia daug labiau, nei provincijos miestelio kasdienybė. O ir naujienų, kurios mugėje priverstų suklusti, susidomėti, pažinti giliau ir išsamiau, ten nuolat pasigesdavau.

Knygų mugė – leidėjų ir skaitytojų masės šventė. Knygas platinančios leidyklos džiaugiasi išpardavimo pelnais, o įsigyja jas dažniausiai tie, kurių nepavadinsi literatūros profesionalais – tai žmonės, kurie net kartą per savaitę neturi laiko užsukti į knygyną ir menkai orientuojasi knygų vertės klausimais.

Žurnalistas, dramaturgas, poetas Mindaugas Nastaravičius šiemet mugėje viešai džiaugėsi, kad šis įvykis – literatų bendruomenės šventė. Seniai neturiu iliuzijų, kad priklausau kritikų ar literatūros žmonių bendruomenei. Tai, kas paprastai vadinama šiuo žodžiu, tėra mažos draugų grupelės, kurios per mugę gali pasisveikinti ir pamojuoti vienos kitoms. Nieko daugiau. Apie gilesnę, intelektinę diskusiją mugės metu (ne per renginius, o tarp žiūrovų) kalbėti netenka. Viskas, ką literatūros žmonėms suteikia knygų mugė, tėra simbolinis šūktelėjimas, kad dar tebesame gyvi. Taigi nevažiuoju į knygų mugę, nes literatus geriau pažįstu iš tekstų.

Knygų mugės renginiai, trunkantys keturias dešimtis minučių, kėlė šleikštulį jau labai seniai, net tada, kai dar juose lankiausi. Per tokį trumpą laiką diskusijos spektaklį sugebėdavo sukurti tik filosofas Leonidas Donskis, tebegali istorikai Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius ir dar keli akademikai – matyt, jiems padėdavo ir padeda ypatingas gebėjimas jausti pokalbio trukmę. Tai išsiugdoma per ilgus dėstymo universitetuose metus. Visi kiti renginiai – vėlgi tik užuominos, šmėstelėjimai, kurie naudingi tiems, kas nežino, nei kas leidžiama, nei ką verta skaityti. Po tokių renginių nepalieka įspūdis, kad daugiau nei pusvalandį stebėjau viešųjų ryšių akciją.

Dar labiau nuo apsilankymo mugėje šiemet atbaidė, peržvelgus renginių programą, susidariusi nuomonė, kad leidyba Lietuvoje po truputį tampa ne privataus verslo sektoriaus, o valstybinių institucijų teisė ir privilegija. Aišku, dėl to kaltas valstybingumo šimtmetis. Lieka tikėtis, kad tendencija, kai valdžia išleidžia daugiau knygų nei leidybos bendrovės, neįsigalės ir bus tik laikinas, šių metų reiškinys. Jei taip neatsitiks, netruks atsirasti  vadinamųjų dvaro literatų būrelis, kuris naudosis politine konjunktūra leidžiant savąsias knygas.

Mugės kontekste ypač noriu atsiriboti nuo to, ką kai kurie kritikai, redaktoriai ir žurnalistai vadina teise spręsti apie išliekamąją vertę turinčią literatūrą. Šis klausimas nėra kritikų prievolė, pareiga ar prerogatyva. Nuo sovietinių laikų Lietuvoje įprasta, kad apie literatūros vertę sprendžia, kūrinius kanonizuoja ne skaitytojai ar kritikai, o institucijos.

Esminė priežastis, kodėl boikotuoju Knygų mugę, yra ta, kad manęs jau kelerius metus beveik nedomina pagrindiniai literatūros keliai, Lietuvos kultūros tarybos remiami autoriai ir jų kūriniai. Vis tiek atsiras, kas juos perskaitys, pagerbs, pavadins vertingais. Man daug labiau įdomūs tie rašytojai, kurie kuria alternatyvas pagrindinei srovei – leidžiantieji knygas už savo pinigus (prieš kelerius metus kai kurios literatūros institucijos tokius autorius vadino apskritai nevertais dėmesio), tačiau dėl to nenuleidžiantys literatūrinės kokybės kartelės.

Tokių atvejų, kai gera literatūra išvysta dienos šviesą niekieno neremiama, vis daugėja. Tai teikia vilčių, kad lietuvių literatūros visuma nebus posovietiškai monolitinė ir monotoniška. Žinoma, autorių, kurie užsiima savilaida, mugėje beveik nėra nė kvapo. Juozas Tumas-Vaižgantas tarpukariu literatūros kritikų buvo vadinamas deimančiukų ieškotoju. Skeptikui, kuris sakytų, kad vis dėlto privalau domėtis Knygų mugės žvaigždėmis, atsakau: neįsivaizduojate, kokia marga ir įdomi yra šiuolaikinės lietuvių literatūros visuma. Žinoma, tokia nuostata kardinaliai prieštarauja kai kurių kritikų teiginiams, kad dabartinė lietuviška žodinė kūryba randasi tik Vilniuje, o kitur "jie ten rašo savo literatūrą".

Ir pagaliau paskutinė priežastis, kodėl nevaikštau taku prie "Litexpo" parodų centro, – mugė tėra bendravimo apie literatūrą simuliacija – paviršius, kuris neturi gelmės ir jos ieškoti skaitytoją vis tiek palieka vienatvėje. Tam, kuris neįpratęs prie literatūrinio renginio bent kartą per mėnesį, knyga taip ir lieka tik daiktas ant stalelio miegamajame. Tam, kuris dalyvauja viešajame literatūros gyvenime, mugėje nėra ką veikti, nes per metus yra gausybė progų kokybiškesniam, išsamesniam pokalbiui be verslo naujakalbės.

Prieš daugiau nei dešimtmetį anuomečio Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vanda Juknaitė rašytojai Jurgai Ivanauskaitei skirtame vakare Rašytojų klube studentus skatino atkreipti dėmesį į tai, kaip skiriasi leidėjų – verslininkų – komercinis kalbėjimas ir literatūrologų minčių raiška. Ar ši skirtis tebėra gyva, skaitytojai gali spręsti pagal savuosius šių metų Knygų mugės renginius ir jų įspūdžius. O gal visa jau tiesiog pavirto verslu?!



NAUJAUSI KOMENTARAI

reikalas_2

reikalas_2 portretas
Šmėžuoja dvi, tris savaites, kol visiems ats ibosta. Knygų tiraas arba būna išperkamas, arba atsiduria nukainuotinų knygų sąraše. O kas paskui? O paskui tas pats, apie ką jau rašėme: koncepcijos išgryninimas, apmatai, paslaptinti įrašai feisbuke ir - projektas įsuktas. Knygų ,mugė baigėsi - tegyvuoja knygų mugė.

reikalas1

reikalas1 portretas
Vilniaus knygų mugė, deja, diktuoja žmonių, rašančių knyga,s bet nevadintinų rašytojais, "kūrybą". Jų "kūrybos" grafikas atrodo maždaug taip: ankstyvą pavasarį gaivelėjasi po knygų mugės šurmulio, dėlioja paskutinius taškus grynindami būsimos knygos koncepciją, tariasi su leidykla. Vasarop socialiniuose tinkluose prasideda intriguojantys prnešimai apie kokias įdomias patirtis, sulyg augančia temperatūra, gausėja ir pranešimų, auginama įtampa, ko9l - bac - antroje vasaros pusėje trsi netyčia pranešama, jog "esu nėščia(s) nauja knyga". Rudenį jos rašyma sintensyvėja - kelionių vaizdus feisbuke pakeičia kompiuterio kavinėje nuotraukos: suprask - rašytojas rašo. Vieną dieną, žiemop atsiranda įrašas apie neva ilgai lauktą akimirką - leidyklą pasiekė nauja knyga. pasiseka dar labiau, jei ta knyga išvysta dienos šviesą dar prieš kalėdas, bet visų tikslų tiksla s- knygų mugė. Va, tada visuose leidiniuose, TV laidose ima šmėžuoti tie patys veidai.

Paskutinis suktinis

Paskutinis suktinis portretas
Į dešimtuką! Buvau knygų mugėje - turbūt paskutinį kartą. Gal tai mano problema, bet tokioje kakofonijojoje nebeįmanoma suprasti, kas ten svarbiausia: knygos, pinigai, mzuika, gražūs veidai. Suprantu, kad norima iš viso pasipelnyti, leidyklos gi ne labdaros organziacijos. Tačiau kam ta muzika KNYGŲ mugėje? Esu profesionalus muzikantas, bet net man jos yra - ne, ne p-er duag . Tiesiog ji paversta tarsi fonu knygoms. Išgryninkite koncepciją, atmiežkite knygas nuo ne-knygų. Tuomet, manau, sugrįšiu.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Strateginė korupcijos karuselė
    Strateginė korupcijos karuselė

    Ar statistinis žmogus pirktų daiktą už pusę milijono, o paskui jį sandėlyje metų metus laikytų nenaudojamą? Na, jei sveiko proto, taip tikrai nedarytų. ...

  • Apie švietimą dabarčiai ir ateičiai
    Apie švietimą dabarčiai ir ateičiai

    Birželio mėnuo tradiciškai ragina kalbėti apie švietimą, o šiandienės visuomeninės aktualijos – apie koncernus ir užvaldymą. Nei daugiau, nei mažiau, apie valstybės užvaldymą, palenkiant savo verslo interesams politikus. ...

    2
  • Minkštosios galios D diena
    Minkštosios galios D diena

    Dėmesio, dėmesio! Kalba driežažmogių ir masonų slapto CŽV kalėjimo atstovybė prie Susisiekimo ministerijos. Projekto "Naujojo pasaulio įsakymas" ("New world order") planuotojai ir vykdytojai jums byloja Viešpaties George&ls...

    7
  • Blogiausias pasimatymas gyvenime. Kaip jo išvengti?
    Blogiausias pasimatymas gyvenime. Kaip jo išvengti?

    Gal ir yra žmonių, tiesiog dievinančių pirmuosius pasimatymus, bet daugeliui jie kelia ne itin daug teigiamų emocijų. Neretai susitikimai su dar mažai pažįstamu asmeniu, kuriam simpatizuojate, panašėja labiau į delnus prakaituoti verčiantį ...

    4
  • Premjero vergai ir vasalai
    Premjero vergai ir vasalai

    Po skambių premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimų, kad Vilniuje ir Kaune planuojamų statyti atliekų deginimo gamyklų   projektai dvelkia korupcija, bent trumpam buvo atsiradusi viltis, jog bus atidžiai jais pasidomėta. O įtarimų ir k...

  •  Lietuviškųjų tiltų istorijos
    Lietuviškųjų tiltų istorijos

    Šiemet šimto metų sukaktį mini aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas, iškilęs virš Dubysos slėnio į 42 m aukštį. Jis kelyje tarp Radviliškio ir Pagėgių, yra 570 m ilgio ir...

  • Asfalto vaikai
    Asfalto vaikai

    Šiandien vyresniems moksleiviams paskutinė mokslo metų diena. Atostogos! Lietuva rūpinasi savo ateitimi, vaikų stovykloms šiemet išdrebino 1 mln. eurų. Susimetė gailestingosios ministerijos, savivaldybės. Pridūrė, davė daugiau ne...

  • Ar išlaisvinsim kultūrą iš sostinės?
    Ar išlaisvinsim kultūrą iš sostinės?

    Vasarą iš Europos sostinių pasklinda kultūros renginiai. Tai metas, kai galima išvėdinti didžiąsias koncertų sales ir pasirengti naujam sezonui. Būtent dėl to pasaulyje žinomi Europos festivaliai kraustosi iš sostinių. Be to, ta...

  • Baltos dėmės VSD pažymoje, arba nutylimos valstybės užvaldymo ištakos
    Baltos dėmės VSD pažymoje, arba nutylimos valstybės užvaldymo ištakos

    Nors nevykusiai kriminalizuojanti žurnalisto T. Dapkaus veiklą VSD pažyma buvo specialiai parengta nutekinimui, kad gesintų ir menkintų viešumon iškilusius faktus, kaip prezidentė susino žiniasklaidą, pažyma nėra tuščias popierg...

    6
  • Prezidentei būtų pakakę vieno žodžio
    Prezidentei būtų pakakę vieno žodžio

    Antradienį Seime skambėjo prezidentės metinis pranešimas. Dar bent kelias dienas jis bus aptariamas, o paskui nuguls į istorijos analus ir niekada nebebus judinamas, nebent koks istorikas ar politologas ketins atlikti tokių pranešimų analiz...

    12
Daugiau straipsnių