Kodėl švietimo ir lyderystės draugystė tokia dramatiška?

Lyderystės tema šiuo metu yra labai dažnai eskaluojama tiek Europoje, tiek didžiojoje dalyje pasaulio, tačiau visgi tenka pripažinti, kad Lietuvoje praktiškai vis dar gana silpnai pasireiškianti – išties ne daugelis gali pasigirti, kad dirba lyderio vadovaujamoje įstaigoje.

Manyčiau, lyderystės fenomenas visuotinai suvokiamas pernelyg siaurai – kaip verslo ar politikos sričių skambi retorika ir dažnai pasitinkama su skepsiu. Panašu, jog lyderystės teikiamais malonumais naudojasi gana siauras kontingentas žmonių, nepaisant mokslinių tyrimų ir faktais paremtų studijų apie įvairiapusišką gyvenimo kokybės pagerėjimą veikiant ne vadovui, bet lyderiui. Galima pastebėti, jog sąvokos lyderis ir lyderystė dažnai sulaukia dėmesio ir švietimo bendruomenėje, tačiau gali būti, kad nepakankamo. Taigi, pasidaro įdomu, kodėl švietimo ir lyderystės draugystė tampa dramatiška?

Neretai tenka girdėti, kad lyderis – tai mokyklos direktorius ar pavaduotojas, tačiau iš tiesų lyderystė apima kur tas daugiau sluoksnių mokyklos gyvenime. Juk lyderių visada atsiranda ten, kur yra bendruomenė ar kitoks žmonių, susijusių ilgalaikiais tarpusavio ryšiais, tinklas. Sąvoka lyderis šiame straipsnyje apibrėžiama taip: tai žmogus, kuris iš profesionalų būrio išsiskiria ne tik kaip kompetentingas specialistas, bet pasižymi ir geromis asmeninėmis savybėmis – jis turi įtakos žmonių, su kuriais dirba, nuostatoms ir elgsenai, tačiau šis įtakos procesas vyksta natūraliai, be jokios prievartos. Remiantis šiuo apibrėžimu, pasidaro aišku, kad netgi mokyklos vadovas nebūtinai yra bendruomenės lyderis. Tai – žmogus, kurio gyvenimo būdas bei elgsena ir kasdienis darbas įkvepia šalia esančius. Galima pastebėti, kad šis lyderio sąvokos aprašymas visiškai sutampa ir su gero mokytojo. Juk būtent apie tokį darbuotoją svajoja tiek kolegos, tiek mokiniai ir jų tėvai.

Dėl paminėtų priežasčių galima sakyti, jog ir kiekvienas mokytojas yra/turi galimybę būti lyderis, juk neabejotinai iš jo tikimasi vadybos bei lyderystės žinių (tik galbūt tai nėra taip tiesmukai įvardijama), ypač poreikis išauga, kai prasideda intensyvus darbas klasėje (tiek dalyko mokytojams, tiek klasių auklėtojams). Tik dažniausiai minėtosios srities žinios ir gebėjimai, kurie yra pageidaujami ir netgi neišvengiami kaip sėkmės receptas, nėra įvardijami tiesiogiai kaip lyderio savybės. Manau, kad be reikalo. Galbūt ir skamba banaliai, bet mokytojas turi būti ateities lyderis, o ne atvirkščiai – lyderis turi staiga persikvalifikuoti į ateities mokytoją.

Apie mokytoją, kaip kasdien veikiantį lyderį, kalbama gana nedrąsiai, o lyderystės įgūdžių lavinimas paliekamas savišvietai arba laukiama, kol šie įgūdžiai ateis (arba ne!) savaime kaip pedagoginės patirties pasekmė. Manau, kad pastarasis lyderystės savybių iš(si)ugdymo kelias yra įmanomas, bet pernelyg rizikingas, negarantuojantis rezultatų ar bent jau akivaizdžiai jaučiamo progreso, kuris būtų ne tik gražus įrašas mokytojo CV ar kvalifikacijos kėlimo dokumentuose, bet atneštų ir praktinės naudos tiek mokiniams, tiek visai mokyklos bendruomenei ir galiausiai iš esmės persmelktų visą mokytojo veiklą ir gyvenimą.

Neretai tenka susidurti ir su lyderio sąvoką lydinčiais mitais, kurie atgraso žmones (ne išimtis ir švietimo bendruomenė) nuo detalesnio gilinimosi į šią temą. Kartais tenka girdėti ir pasisakymų, jog lyderystė – ne kas kita kaip naujas būdas valdyti žmones, jog vadovas ir lyderis niekuo nesiskiria – ta pati panelė, tik kita suknelė – o lyderystės programų plėtojimas ar įgūdžių formavimas mokyklos bendruomenei gali būti ne tik skausmingas finansiškai, tačiau ir žalingas, nes pakursto konkurenciją. Bet stop! Būtent čia ir yra esminis neatitikimas.

Konkurencija ir lyderystė, iš principo, skirtingos sąvokos bei procesai. Pastebėtina, jog įvairiose gyvenimo srityse konkurenciją priimame kaip sveiką, teigiamą, nors pojūčiai, kuriuos sukelia konkurencija, veikla, kurios imamės konkuruodami neretai žmonėms (ypač jaunuoliams) pridaro daugiau žalos nei naudos – sukelia daug nereikalingo streso, skatina nuolatos reitinguotis, matuotis, lygintis su kitais ir tokiu būdu į antrą planą nustumiamos ir nuvertinamos individualios asmeninės savybės, galimybės, polinkiai bei pati asmenybės esatis. Lyderystės patirtis, šiuo atveju, asmenybės augimą keiptų kita linkme, kadangi tai – savotiškas socialiai orientuotas individualumas, tarnaujantis aukštesniems, nepersonalizuotiems tikslams, kurie išeina už vieno asmens ribų ir savaime sukuria dirvą bendradarbiavimui, dialogui.

Įsigilinus į tyrimus, susijusius su tarptautiniais moksleivių pasiekimais, akivaizdu, kad intelektine prasme lietuviai gerokai lenkia savo bendraamžius iš kitų pasaulio šalių, taigi stiprinti intelektinį ugdymą, susijusį su protiniu darbu, tikrai nebereikia. Tačiau šie faktai tikriausiai dėl visuotinai išsikerojusios žemos savivertės ir nuolatinės baimės būti išbrokuotam dažnai neįtikina nei tėvų, nei švietimo darbuotojų ir dėl to nukenčia silpnoji, tačiau esminė švietimo bendruomenės grandis – mokiniai. Pažvelgus į įvairias nuomones spaudoje, atrodo, jog mokinių lavinimas, tiesiogiai ir vienareikšmiškai nesusijęs tik su protinių galių plėtojimu, lietuviams vis dar atrodo niekinis arba mažų mažiausiai nepatikimas. Nuolatos užbėgama už akių su nerimu, kad ugdant kitas nei tradiciškai suvokiamo intelekto savybes, tokias kaip lyderystės, socialinių įgūdžių, emocinio intelekto, vaikas nieko neišmoks. Juoda arba balta ir taškas – amžinai aktyvuota paauglystės stadija. Dažnas lietuvis netoleruoja ir neigia bet kokį pilką atspalvį, atsirandantį tarp dviejų kraštutinumų, o tų atspalvių yra. Žvalgomės į išsivysčiusių šalių darniai suderintą švietimą, žavimės, dūsaujame ir aikčiojame, tačiau nedrįstame žengti toliau vienintelio, protu ir žinių kaupimu matuojamo, intelekto koncepcijos, atrodo, kad nagais ir ragais giname saugiąją kiekybę, o ne pavojingąją kokybę.

Lyderystė neįmanoma ten, kur viena pusė tampa patogi kitai prieš savo valią. Tai yra vienas didžiausių iššūkių švietimo bendruomenei.

Jei pasirinkimų įvairovė yra neigiama, paraleliai kuriama iliuzinė, nereali, pasaulio samprata ir užkertamas kelias tobulėjimui. Stebėdami suaugusiųjų elgseną ir gyvenseną, minėtą sampratą nesąmoningai paveldi iš šeimos ir vaikai. Žinoma, iliuzinis pasaulis turi savo pliusų – padeda išgyventi bei mėgautis čia ir dabar (štai iš kur tie paslaptingieji dabartistai!), tačiau šis iliuzinis burbulas nėra beribis, o susidūrimas su realybe visada būna skausmingas ir be gailesčio sutrypiantis prieš tai sukauptą žinojimą. Kiek besivytum vaivorykštę, ji nuo tavęs tols vis labiau, o tu neteksi jėgų – tokiu būdu yra tolstama nuo bet kokio lyderystės ugdymo, mokinys programuojamas etapiniam užduoties vykdymui ir jokių kūrybiškumų, svarbiausia – išeiti medžiagą! Toliau, giluminiame sluoksnyje, puoselėjama baimė, kaip paklusnumo garantas, tyliai suėdanti bet kokius kritinio mąstymo daigus ir atverianti kelią manipuliacijai ir patogumui.

Lyderystė neįmanoma ten, kur viena pusė tampa patogi kitai prieš savo valią. Tai yra vienas didžiausių iššūkių švietimo bendruomenei. Dauguma žmonių mėgsta, kai kiti būna paklusnūs, nekelia problemų, iššūkių, užduotys atliekamos ir viskas teka sava vaga, tačiau tada įsivyrauja toks stagnacijos pelėsis, kuris gana sudėtingai pašalinamas.

Būtent ties minėtosios stagnacijos slenksčiu neretai pakimba ir šiandienė mokykla, kai prisireikia sklandžiai komunikuoti. Tokią prielaidą darau remdamasi pastarųjų dienų skandalais, purtančiais Lietuvos mokyklas, kuriose sklandžiai neveikia trinaris komunikacinės apytakos ratas – mokytojas-mokinys-tėvai, į kurį netgi XX a. pr. kvietė atkreipti dėmesį vokiečių-austrų filosofas, Valdrofo pedagogikos pradininkas Rudolfas Štaineris. Tik tada, kai šioje trinarėje apykaitoje cirkuliuoja informacija, galima kalbėti apie proceso darną ir saugumą ir iš to savaime išaugantį asmenybės augimo poreikį bei kūrybiškumą, kartu apsivalant nuo nedestrukcinių scenarijų ir, banalaus iki kaulų smegenų, kaltų ieškojimo. Kai minėtame trikampyje informacija dalinamasi be trukdžių, abejonių ar nepasitikėjimo, atsiveria saugaus dialogo erdvė.

Žinoma, kažkam reikia parodyti iniciatyvą. Ir neretai jos imasi didžiausios įtakos ar galios turinti grandis, priklausomai nuo konflikto pobūdžio. Galima ginčytis – ar tai tėvai, ar pedagogai, tačiau aišku, kad iniciatoriais tikrai neturėtų būti mokiniai, o jei visgi taip nutinka – tai signalas suaugusiesiems, kad jie kažką apmaudžiai praleido. Mokytojai užsikasę savo neišbrendamais kontrolinių taisymais, tėvai – namų rūpesčiais, taigi pastebėję bėdų užuomazgas neretai nei vieni, nei kiti nedrįsta kreiptis ir išsiaiškinti tiesiogiai, jautriai bei asmeniškai, o kai neįvyksta tarpasmeninis dialogas, iš nevilties įsijungia mokiniai ir teisybės ieško jau savo turimomis priemonėmis. Na, ir tada jau galima palinkėti visiems sėkmės išpainiojant šį skausmingą interesų bei jausmų kamuolį, išsiplėtojusį į psichologinį karą. Kas tame karo lauke, švilpiant kulkoms, turės lakstyti nuo taško A iki taško B? Vėlgi mokiniai! O kare laimėjusiųjų nėra, tik pralaimėję. Taigi, nebuvo kam imtis iniciatyvos ir lyderiauti ar bent jau tarpininkauti – visi dalyviai tapo vaikais ir lengvai nusikratė atsakomybės. Kaip šiuo atveju pasitarnautų lyderio savybių turintis žmogus?

Pirmiausia, lyderystė skatina imtis iniciatyvos, būti atviram nuomonių įvairovei ir kiekvienos kalbančiosios pusės požiūrį girdėti, nepulti daryti skubotų išvadų ar apibendrinimų – atskirti emocijas nuo faktų ir gebėti nurimti, ir tik tada apmąstyti veiksmų planą. Lyderio savybių ypač prireikia sprendžiant nemalonias ir konfliktines situacijas, kuriomis grįstas daugiau-mažiau kiekvieno žmogaus gyvenimas, tai – neišvengiama. Ir konkurencija nepadės išspręsti šių sunkumų, akivaizdu, kad ir protas negelbėja, tačiau viską ženkliai palengvina aukštesnis emocinis intelektas, sukuriantis prieigą pajausti, ne tik būti informuotam, kaip kitas jaučiasi, ir atliepti. Tai – įtakinga švelnioji galia, kurios daugybė žmonių ilgisi, bet nepraktikuoja, nes reikia akis į akį, visų pirma, susiremti su savimi, savo principais, įsitikinimais, stereotipais, atrasti drąsos ir pasitikėjimo neapibrėžtąja intuicija. Tai – pavojinga, tačiau, jei prisimintume daugybę žiūrovų sužavėjusių filmų scenarijus („Haris Poteris“, „Žiedų valdovas“, „Hobitas“, „Matrica“ ir kt.), jei nesileisime į netikėtą kelionę, kažin, ar užauginsime savo vidinį herojų, kuris sugrįš ne tik įgavęs stiprybės bei išminties, bet ir atneš socialinės naudos visiems.

Taigi, trumpai apibendrinant galima pasakyti, kad lyderystės ir švietimo draugystė darosi neišvengiama, nes atsirado gana daug protingų, tačiau ne išmintingų žmonių, kurie jaučiasi ganėtinai susierzinę, nes jų intelektinis kapitalas ima nebeatsipirkti, seni triukai nebeveikia, tuomet jų retorika darosi dar aštresnė bei įžūlesnė. Kaip žinia, protingas savaime nekoreliuoja su išmintingas, taigi lyderystės ugdymo pagalba turėtume ilgainiui išlyginti šį skirtumą tarp komunikuojančių grandžių. Panašu, kad lyderystės ugdymo mokyklose lietuviai prisibijo ir dėl to, kad būtent į vadovą, o ne į lyderį orientuota visuomenės tąsa yra kažkam naudinga. Bijantį, nuomonę susidarantį iš nuogirdų, save suvokiantį tik per kito prizmę žmogų yra lengva valdyti, nesudėtinga juo manipuliuoti, jis paklūsta be didelių išlygų – gana pigiai ir neskaniai. Dėl šių priežasčių lyderystės fenomeno propagavimas būtų nuosprendis gudriems, bet ne išmintingiems vadovams. Ir tai persmelkia visas švietimo bendruomenės grandis nuo direktoriaus iki mokinio tėvų, nors išorėje matome tik balastinį dramatizmą, kuris kažkodėl yra nurašomas kaip „negebėjimas tvarkytis“, o ne kompleksinė praktika, reikalaujanti atsinaujinimo.


Šiame straipsnyje: švietimaslyderystėmokykla

NAUJAUSI KOMENTARAI

Apgailestauju

Apgailestauju portretas
Deja,Kęstai,aš ne Šimonytė,kuri tau,matyt,ir naktimis sapnuojasi.Bet ji,ko gero,į tokius nupiepėlius kai tu niekada net sapne nežvilgteri.

Kęstas

Kęstas portretas
Ar čia tu, Šimonyte? Kodėl nepasirašai? Brošiūrą mes kartu galim išleisti, kai tave niekur neišrinks. Turėsim laiko.

Kęstai,

Kęstai, portretas
ar nesuvoki,kad komentaru-paklodes niekas neskaito.Tuo labiau,kad pagrindinė tos rašliavos mintis ta pati.Vietoj to,išleisk brošiūrą apie tai,ką rašai ir ką rašysi,ir e reikalo vietos neužimsi komentaruose.Na o teigiamus ar neigiamus po tavo komentarus rašo tikrai jų neskaitę.Suprantu,nusenę žmonės nepajaučia saiko per daug nušnekėję.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Teisėjai ir „apačios“
    Teisėjai ir „apačios“

    Besibaigiant žiemai ne tik "putodams sniegs visur į nieką pavirto", bet pamatėme įvairių keistų dalykų. Vieni gana komiški, kiti anaiptol ne, treti paprasčiausiai liūdni. ...

    15
  • Teisėjus atrenka ne politikų „pageidavimų koncertas“
    Teisėjus atrenka ne politikų „pageidavimų koncertas“

    Teisminė valdžia, jos profesionalumas, teisės viršenybės principo užtikrinimas demokratinėje valstybėje yra visa ko pamatas, todėl naujiena apie sulaikytus teisėjus ir advokatus smarkiai sukrėtė Lietuvos visuomenę. Vis dėlto viena detalė y...

    6
  • Miuncheno konferencija neatspindi šiuolaikinio pasaulio
    Miuncheno konferencija neatspindi šiuolaikinio pasaulio

    Sąmokslo teorijų šalininkai ir protestuotojai prieš globalizmą nekenčia Miuncheno saugumo konferencijos. Ji slapi, neatskaitinga ir patenkinta savo darbais – tikras visagalio pasaulinio elito, rengiančio pokylius už uždarų durų, ko...

  • Kas skiria Lietuvą nuo Šiaurės Korėjos?
    Kas skiria Lietuvą nuo Šiaurės Korėjos?

    Rusija. Tik ji mus skiria nuo komunistinės Korėjos. Šiaurės Korėja mūsų atžvilgiu yra kartu ir toli, ir arti. ...

    6
  • Knygų Respublikos pilietybė
    Knygų Respublikos pilietybė

    Šį savaitgalį daugelis jau prieš metus buvo pasižymėję – užimtas! "Tu ką, nevažiuosi į Knygų mugę?!" – tarsi būčiau pamiršusi savo dukros gimtadienį, perlieja smerkiančiu žvilgsniu sutikta pažįstama....

  • Raganos prieš baltąsias meškas
    Raganos prieš baltąsias meškas

    Aušo 2019-ųjų pavasaris, pasaulis ruošėsi minėti NATO įkūrimo ir SSRS žlugimo jubiliejus, o Kremliaus karalystė vis labiau jautėsi užspausta į kampą ir puolama išorės blogio jėgų. Jungtinės driežažmogių, masonų, Rockefe...

    1
  • Čia priėjo Ona...
    Čia priėjo Ona...

    ir pastebėjo: ...

    8
  • Palikimas Jėzui Kristui
    Palikimas Jėzui Kristui

    Aštuoni teisėjai plius penki advokatai lygu trylika. Šitas velnio tuzinas vakar sudrebino ir taip jau nuo rinkimų isterijos virpančią šalies visuomenę. Nejau pasitvirtino statistinio piliečio klasikinė formulė: "Visi jie &ndas...

    6
  • Lobis iš idėjų sandėliuko
    Lobis iš idėjų sandėliuko

    Vienu stabiliausių pažadų, kurį Lietuvos politikai traukia iš savo idėjų sandėliukų it anūkų pasiilgusi močiutė uogienę, – ketinimai mažinti Seimo narių skaičių. Jau ne kartą žadėtas įgyvendinti, išdiskutuotas, sukritik...

    2
  • Nevaikiški klausimai
    Nevaikiški klausimai

    Pavasarėjant Seimas rudens sesiją baigė nebaigęs tiesinti "vaikų nemušimo ir iš tėvų neatėmimo" įstatymo. O juk įstatymas kaip įstatymas. Nei geras, nei blogas. Vaikų mušti negalima. Apskritai nieko negalima mu&scaron...

    1
Daugiau straipsnių