Kodėl taip bijome žodžio „krizė“?

Ekspertas cinikas pasakytų, kad kiekviena krizė yra galimybė ekonomikai žengti dar vieną žingsnį į priekį – verslas įgyvendina drastiškus sprendimus, kurių nedrįstų imtis gerovės metais, namų ūkiai sugrįžta į realybę ir pratinasi gyventi pagal pajamas. Socialiai jautrus ekonomistas jam priešgyniautų, pabrėždamas pražūtingą krizės įtaką skurdžiausiai gyvenančių visuomenės narių finansinei padėčiai. Abi pusės yra savotiškai teisios, tiesiog pirmuoju atveju išryškinamos ilgesnio laikotarpio pasekmės, antruoju – momentinis krizės šūvis į paprastų žmonių pinigines.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pirmaisiais metais krizė buvo nuolatinė, kadangi ji sutapo su ūkio persiorientavimo iš planinės į rinkos ekonomiką procesu. 1994 metais pagrindinės reformos jau buvo įgyvendintos, tačiau prasidėjo vadinamosios sektorinės krizės, pirmiausia nelegalių kredito įstaigų bankrotai, pasiglemžę daugybės žmonių santaupas, o 1995–1996 metais dar ir kelių komercinių bankų žlugimas, supurtęs pasitikėjimą legaliai veikiančia finansų sistema. Tuo metu galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuva be krizių – Lietuva be ateities. Tokiomis sąlygomis atsirado net etatinių krizės pranašų. Viena paskutiniame XX a. dešimtmetyje labai populiari finansų analitikė ėmė reguliariai prognozuoti krizes maždaug kas pusmetį. Buvo metas, kai Lietuvos bankas net svarstė, ar nereikėtų jos pranašysčių registruoti norint apskaičiuoti jų išsipildymo koeficientą.

Visgi vienas dalykas yra neginčijamas – atkaklūs krizės šaukliai anksčiau ar vėliau pasirodo esą teisūs. Atidundėjo 1997 metų Pietryčių Azijos ir ypač 1998 metų Rusijos krizės, vaizdžiai pademonstravusios, kad gyvename globalioje ekonomikoje, kurioje drugelio sparnų plazdėjimas Karibuose gali sukelti cunamį Indijos vandenyne. Tiesa, Rusijos su drugeliu nesulyginsi nei dydžiu, nei charakteriu. Vertinant Rusijos krizės pasekmes Lietuvos ekonomikai praėjus beveik 20 metų, negalima atsistebėti, kaip greitai šalies verslas atsitiesė nuo patirto smūgio. Juk į Rusiją tuo metu vežėme apie ketvirtadalį viso savo eksporto, o labiausiai rusų mėgstama atsiskaitymo valiuta buvo JAV doleris. Jis Lietuvoje taip pat buvo populiariausias, palyginti su kitomis valiutomis.

Vis dėlto jokio paradokso čia nėra – didžiojo kaimyno krizė buvo klasikinė regioninė krizė, neturėjusi pragaištingos įtakos pasaulio ekonomikai. Praradus rinką Rytuose, visais įmanomais būdais pradėta kabintis į rinkas Vakaruose ir ši strategija labai greitai pasiteisino. Štai kodėl Lietuvos verslas ir valstybės biudžetas greitai išsilaižė žaizdas ir Lietuva net sugebėjo išvengti recesijos. Žinoma, Lietuva patyrė gana rimtų nuostolių – juk mūsų šalis buvo išmušta iš spartaus augimo ritmo, o pasitikėjimo atkūrimas finansų rinkose užtruko, todėl valstybei dar ilgą laiką reikėjo mokėti padidintą kainą už savo skolas.

Drįsčiau teigti, kad labiausiai lietuvio sąmonę stigmatizavo ne Rusijos, o 2008 metų pasaulinė finansų krizė.

Drįsčiau teigti, kad labiausiai lietuvio sąmonę stigmatizavo ne Rusijos, o 2008 metų pasaulinė finansų krizė. Pirma, BVP susitraukimas 15 proc. ir nekilnojamojo turto kainų kritimas 40–50 proc. negalėjo nepalikti pėdsakų kiekvieno žmogaus kišenėje. Antra, visuomenę, ko gero, dar skaudžiau psichologiškai ir finansiškai traumavo mokesčių naštos padidinimas stengiantis išvengti valstybės bankroto. Šiandien jau toli gražu ne kiekvienas atsimena, kiek smuko Lietuvos ekonomika 2009 metais, tačiau paprastų žmonių ir politikų leksikoje vis dar labai gajūs vaizdiniai „A. Kubilius – krizių premjeras“ ir „naktinė mokesčių reforma“. Skirtingai nuo Rusijos krizės, pasaulinė finansų krizė nepaliko pasirinkimo laisvės – smuko visos aplinkinės ir tolimesnės rinkos, todėl persiorientuoti tiesiog nebuvo kur. Prireikė kelerių metų, kol pasiekėme prieškrizinį BVP dydį, o realiojo darbo užmokesčio lygis buvo atkurtas tik 2015 metų pabaigoje. Investicijų mastas ir nekilnojamojo turto kainos ir šiandien tebėra mažesni negu prieš dešimtmetį.

Tad ar verta stebėtis, kad šiandien žmonės vis dar krūpčioja išgirdę žodį „krizė“? Atsakymas banalus – pernelyg gyvi ne itin malonūs prisiminimai! Tai rezonuoja viešojoje erdvėje panašiai kaip oro uoste ar lėktuvo salone ištartas žodis „bomba“. Nesakau, kad įžengėme į stebuklingą amžių, kuomet apie krizes pasakotume tik pasakose vaikams prieš miegą. Tiesiog manau, kad besaikis šio stipraus epiteto vartojimas devalvuoja jo reikšmę, todėl jis gali nesuveikti kaip perspėjimo sirena tuomet, kai labiausiai reikės. Tam tikra prasme valdžia nuolat privalo gyventi kiekvieną akimirką galinčios ištikti krizės režimu. Tai ypač pasakytina apie viešųjų finansų tvarkymą ir optimalaus valdymo aparato paieškas. O jei visgi kyla nenumaldomas noras pasikalbėti apie krizę, konstruktyvios diskusijos labui nurodykime konkrečius jos artėjimo požymius arba nerimo šaltinius.