Konformizmas sparnų neaugina

Autorius teigia neabejojantis sesers Nijolės nuopelnais praeityje, rezistencinėje veikloje, tačiau žvelgdamas į pastarųjų metų jos darbus ir kalbas, kvestionuoja, ar ši moteris išties yra labiausiai Laisvės premijos vertas asmuo. Daugiausia dvejonių jam kelia disidentės laikysena Garliavos istorijos laikotarpiu ir pareiškimai, kad teisėsaugoje dominuoja „buvusių KGB agentų vaikai“.

Negaliu būti objektyvus, nes man N. Sadūnaitė visada asocijuojasi su šiluma, drąsa ir tikėjimu. Kai sovietinės okupacijos metais tėvas priverstinai leido laiką kalėjimuose ir lageriuose, sesuo Nijolė buvo vienas tų žmonių, kurie nebijojo lankytis mūsų namuose ir skleisti viltį, kad tėvas grįš gyvas, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva. Tuo metu tai atrodė lyg stebuklinė pasaka. Tačiau, žvelgdamas į praeitį, nė akimirkai nesuabejoju, kad ne konformistai, o kovotojai judina pasaulį. Visada žavėjausi N. Sadūnaitės drąsa ir pozityvumu.

Nebuvau aktyvus Garliavos istorijos sekėjas, bet aplinkui pasėtų mirčių skaičius iki šiol kelia klausimų, kurių negaliu nurašyti tik sąmokslo teorijoms. Dėl teiginio apie teisėsaugoje dominuojančius „buvusių KGB agentų vaikus“ irgi negaliu ginčytis, nes gerai žinome, kaip Lietuvoje vyko liustracija: jos tiesiog nebuvo.

Galbūt šiandien tai jau nėra itin svarbu, tačiau nemanau, kad piliečių nenoras a priori sutikti su esančiųjų valdžioje sprendimais yra valstybės pagrindų griovimas.

Istoriniame 1987-ųjų mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo N. Sadūnaitė išdrįso prabilti. Jos žodžiai tebeskamba archyviniuose kadruose, ragindami kovoti už laisvę, už laisvę būti savimi. Gal vieniems tai yra tik istorija, o kitiems – įkvepiantis pavyzdys.

Kad ir kaip būtų gaila, pastebiu, jog vis dažniau pritrūkstame drąsos eiti prieš srovę. Vis dažniau leidžiame valdininkams spręsti, kas yra teisinga, o kas – ne. Jie patys kuria draudimus, patys juos prižiūri ir baudžia, kai jų nesilaikoma.

Apskritai, visi klausimai esantiesiems valdžioje jau senokai „puošiami“ įtarimų šleifu, ar taip netarnaujama priešiškoms jėgoms. Vienu metu „negražu“ buvo klausti, ar ne per brangiai skolinamės, vėliau – ar ne per didelį suskystintų gamtinių dujų terminalo laivą-saugyklą atsiplukdėme, dabar – kodėl negalima nusipirkti vaistų be recepto?

Mokytojų, dėstytojų, gydytojų norą neleisti tyčiotis iš savęs vėl bandoma pateikti kaip veikimą prieš valstybę, lyg kažkas kitas, o ne piliečiai kuria valstybę.

Sovietmečiu kovotojai su okupantais buvo pašiepiami, nes elgėsi iracionaliai, šiandien sakytume – ir nepolitkorektiškai.

Vis dėlto galėdamas skaityti P. Gritėno abejones viename didžiausių interneto portalų, neakivaizdžiai su juo diskutuoti, esu dėkingas už tai ir seseriai N. Sadūnaitei, kuri niekada nebuvo politkorektiška ar pragmatiškai racionali.

Artėjančio valstybės šimtmečio proga prisimename žmones, kurių dėka galime švęsti gražų jubiliejų: signatarus, savanorius, partizanus, rezistentus. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Sausio 13-ąją Laisvės premija bus apdovanotas žmogus, visą gyvenimą skyręs savo idealams siekti ir saugoti.