Krizių spaudžiama Europa – kaip prie to priėjo?

Tai didysis, sunkus klausimas: Europos tauta, kas tai būtų? Taip rašo italų filosofas Roberto Esposito straipsnyje, kurį išspausdino Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“. Filosofo nuomone, šiuo metu tokio dalyko, kaip europiečių arba bendros Europos tautos, nėra, kaip nėra ir kokios nors vienos tautos atskirų valstybių viduje.

Kiekvienoje šalyje viena prieš kitą stoja dvi tautos, kurias skiria nevienoda prieiga prie oraus gyvenimo galimybių.

Nenumaldomas įspūdis, kad Europos laukia paskutinis, lemiamas išbandymas, niekada nebuvo toks stiprus kaip pastaruoju metu. Tad ir kyla klausimas: Europa jau priklauso praeičiai ar jos pabaiga dar tik artėja? O gal dar įmanoma tos pabaigos išvengti – ar Europos Sąjungos likimas jau tvirtai užantspauduotas?

Taigi, masinė imigracija iš pietų ir pietryčių, terorizmas, žiojėjanti nelygybė: Europos žemynas pergyvena baisų spaudimą iš išorės ir iš vidaus, Europos Sąjunga atsidūrė didžiausioje savo istorijos krizėje.

Kaip tai galėjo įvykti, kas prie to privedė?

Tai, kas netolimoje praeityje nutiko, yra trijų labai sunkių krizių dramatiškas susikryžiavimas ir paaštrėjimas. Joms visoms būdingas tas pats biopolitinis pobūdis.

Neseniai Europą sukrėtusi ekonominė krizė pataikė Europos tautoms į  gyvą kaulą ir kai kurias iš jų įstūmė į nepakenčiamą padėtį. „Čia aš turiu omeny ne tik Graikiją, – tęsia R. Esposito, – bet ir daugybę „graikiškųjų sindromų“, taip juos galima pavadinti,  kurie ardo be išimties visas Europos tautas ir Europą suskaldė į dvi „tautas“, kurių nelygybė resursų ir galimybių jais naudotis atžvilgiu nuolatos didėja“.

O prie ekonominės krizės prisidėjo ir antroji krizė, kurią sukėlė nekontroliuojami migrantų srautai ir kuri su pirmąja tarsi susilydė į vieną gilų biopolitinį lūžį, ir tai dviem atžvilgiais.

Pirma, šimtai tūkstančių žmonių turėjo gelbėdami gyvybę bėgti nuo žiaurių, mirtį nešančių sąlygų. Antra, tai į Europos populiaciją įvedė dar prieš kelerius metus neįsivaizduojamus etninius pokyčius.

Trečioji krizė, sukelta islamistinio terorizmo, į daugelį Europos miestų atvedė mirtį ir europiečių tapatybę visur paliko giliai pažeistą. Šiuo atveju betgi reikėtų kalbėti ne apie biopolitinę, bet apie tanatopolitinę krizę, ne apie gyvenimo, bet apie mirties politiką.

Tai mirtis, sėjama žmonių, kurie patys atsiduoda mirčiai ir kurių vienintelis tikslas yra sunaikinti kuo didesnį skaičių žmogiškų gyvybių.

Kaip prie to priėjome? Kaip pergalė, kuri po Berlyno sienos griūties 1989 m. atrodė čia pat pasiekiama, galėjo pavirsti viską žemyn tempiančia naikinimo spirale?

„Šis poslinkis, mano nuomone, – tęsia italų filosofas, – kilo iš to, kad pačioje integracijos proceso pradžioje buvo nuspręsta pirmenybę suteikti ne politikos, bet ekonomikos sferai“. Anot jo, tarp Europos Sąjungą įsteigusių valstybių už tai visų pirma atsakinga Prancūzija, nes ji nesugebėjo savo kolonijinės galybės statuso atsisakyti kur kas toliau siekiančio federacinės Europos projekto naudai.

Vadovaujant Charlesui de Gaulle`iui Prancūzija suprato, jog po nacionalsocializmo katastrofos ir pralaimėto karo gana greitai atgijusią ūkio galybę Vokietiją reikėjo bendrai priimtų taisyklių ir diplomatinių susitarimų būdu laikyti sutvardytą.

Vis dėlto Prancūzija nebuvo pasiruošusi savo karinį ir netgi branduolinį potencialą pajungti federacijos projekto labui. O kita Europoje esanti atominė galybė, Didžioji Britanija, šiame projekte išvis nedalyvavo ir stengėsi tik stiprinti transatlantinius saitus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Visi žingsniai, kurių nuo to laiko buvo imamasi, įskaitant praleistą progą steigti bendrą europietišką armiją, yra to pirmojo sprendimo akcentuoti ne politiką, bet ūkį, pasekmės.

Vyravo įsitikinimas, kad politinė ir institucinė vienybė natūraliai išsirutulios iš ekonominės integracijos ir jos karūnavimo bendros valiutos įvedimu. Tačiau įvyko kitaip – ir tai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, išsilaisvinusi iš nacionalini rėmų, kurie ją saistė ligi XX-ojo amžiaus vidurio, ekonominė plėtra, – kaip tai būdinga kapitalistinei rinkai, – įgijo globalinį ir ne vien tik kontinentalų matmenį.

Antra, nepaisant pinigų sąjungos, o gal kaip tik dėl jos, politiškai nereguliuojama ekonomika linkusi virsti elementu, kuris skiria, bet ne jungia. Taip atsitiko Europoje, ką aiškiausiai parodo stipresniųjų šalių atsiskyrimas nuo silpnesniųjų.

Vien atkaklios pastangos priartinti politinę integraciją būtų įgalinusios Europą deramai sumažinti savo ūkio augimą ir taip apsisaugoti nuo globalizacijos sukeltų naikinimo procesų.

Vietoj to buvo pasiduota iliuzijai, kad šią funkciją galėtų perimti europietiškoji teisė, suprasta kaip jungiamoji grandis tarp ekonominio ir politinio vienijimosi.

Dėl to Europoje laikui bėgant ir atsirado sudėtinga institucijų struktūra, kuriama aplink neretai tarpusavy konkuruojančius galios centrus.

Bet ir šis projektas buvo pasmerktas žlugti. Aišku, juridinės dimensijos atsisakyti negalima, jos reikia tam, kad būtų užtikrinamos individualios ir kolektyvinės teisės. Tačiau juridinė dimensija netinka tam, kad užimtų tą tuščią vietą, kuri palikta politikai.

Dėl to Europos Sąjunga labai anksti pradėjo kentėti nuo iš krantų lipančių taisyklių potvynio – taisyklių, kurios neretai konfliktuodavo su atskirų šalių narių įstatymais. Šitaip ilgainiui išsivystė tam tikra diarchija, dvivaldystė,  kuri kartu silpnino ir suvienytąją Europą, ir ją sudarančias tautines valstybes.

Todėl šiandien priešais nusilpusias nacijas stovi dar silpnesnis federalizmas.

Ką bendrų taisyklių vardu nusprendžia Briuselis ir Strasbūras, tą susitarimai tarp Berlyno ir Paryžiaus vis dažniau paverčia niekais. Iš to ir pasidaro institucinis chaosas, kurio trapiausias elementas yra Europos Parlamentas, faktiškai vienintelis tiesiogiai žmonių renkamas demokratinis Europos Sąjungos organas.

Tačiau drauge Europos Parlamentas yra ir institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?

Jau ir taip sunkiai valdomą, ilgai trunkančios ūkio krizės aplamdytą Europos struktūrą papildomai ištiko dar dvi – migracijos ir terorizmo – krizės, o tai ir privedė prie subliuškimo.

Rezultatas, šiandien visiems matomas, yra tas, kad Europa, visai jau nekalbant apie sugebėjimą ką nors suveikti, net nesugeba prabilti vienu balsu, rašo italų filosofas R. Esposito straipsnyje, išspausdintame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Bet kaip krizių purtomai Europai atsigauti? Apie tai – kitą kartą.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Saulius

Saulius portretas
...banali, tačiau Objektyvi Tiesa - BET kokios teorijos, ar -izmai (mūsų laisvos valios NE Dievo Šventoje Valioje, t.y. mūsų savivalės, jų struktūros), žemėje kuriančios rojų BE Dievo, BUVO, YRA IR BUS TIK UTOPIJOS. Kokie garbingi protai, besiremiantys dar garbingesniais, EROGANCINGAI TINGI (sąmoningai, ar ne, istorija nutyli) skaitant Šventuosius monoteistinių religijų Raštus, susipažinti su visatos bei savo Kūrėjo Nuomone (intuityviai kalbančia per KIEKVIENO skaisčią sąžinę) kaip Šventa, nes Objektyvia, Tiesa, kuri tūkstantmečiais nenuilstamai liudija, jog TIK Jo Šventoje Valioje, ne tik įmanomas, bet ir pažadėtas Rojus žemėje. Negi jūs manote, jog VISI Šventieji Dievo pasiuntiniai, PRIŠ jUS, "proto bokštelius" NUBLANKSTA? Kokie mes banalūs dvsiniame kvailume... NEGI iš ties NEJAUČIAME kame Gyvenimas...?

K.

K. portretas
Straipsnio esmė: "Europos Parlamentas yra institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?"
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kai lozungai eurus paverčia į nulį
    Kai lozungai eurus paverčia į nulį

    Lozungais mąstantys mūsų politikieriai dar kartą įrodė, kad neturi, ką veikti. Štai vieniems užplaukė, jog nereikia į šalį įleisti kažkokio proputiniško dainuotojo, ir net mano, kad tai yra labai svarbi kova su tėvišk...

    5
  • Viskas arba nieko
    Viskas arba nieko

    Kuo ilgiau mindau žemelę, tuo stipriau pradedu tikėti: tam tikri žodžiai, ypač žmogiškųjų santykių srityje, turėtų būti tabu. Jų vartojimas galėtų būti griežtai sankcionuotas, o už pražangas reikėtų keletui valandų nueiti į savo ...

    10
  • Teisė būti laimingam
    Teisė būti laimingam

    Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvide&scar...

    10
  • Apie anoniminius lojikus
    Apie anoniminius lojikus

    Vilniuje atidarytas unikalus muziejus "Mo". Unikalus tiek ekspozicija, tiek pastatu, o labiausiai tuo, kad tai dviejų žmonių dovana visuomenei. Ir, kaip neretai būna, visiems išsyk parūpo, kokia jiems iš to nauda, kas čia už viso...

    63
  • Sukurta pagal tikrus įvykius?
    Sukurta pagal tikrus įvykius?

    Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibir...

    2
  • Režisieriui reikia D. Trumpo
    Režisieriui reikia D. Trumpo

    Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdien...

    4
  • Teisus, kol gyvas
    Teisus, kol gyvas

    Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresn...

  • Kokio prezidento reikia Lietuvai?
    Kokio prezidento reikia Lietuvai?

    Mano nuomone, šiandien tai aktualiausias klausimas aktyviai mūsų visuomenės daliai. Kokiu keliu pasuks mūsų valstybė, nemažai priklausys nuo mūsų pasirinkto šalies lyderio. Koks jis bus – nuosaikus ir diplomatiškas, kaip buv...

    4
  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    10
Daugiau straipsnių