Labiausiai fotošopintas Lietuvos miestas

Parodą kuravęs fotomenininkas Arūnas Kulikauskas teigia Kaune analoginę fotografiją klestėte klestint. Šis pavadinimas reiškia paprastą dalyką – tai senoviška, juostelių fotografija, kuriai pakanka tinkamai krintančios šviesos ir nusimanančios akies. Tačiau analoginė fotografija – tai ir mąstymo būdas, tam tikra prasme – gyvenimo būdas.

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir fotoaparatams sulindus į telefonus, kiekvienas dabar – fotografas, per minutę pasaulyje padaroma daugiau fotografijų nei per visą XIX a. Tik  ko jos vertos? Dabar galima dviem pirštais fotografiją padidinti, sumažinti, retušuoti, uždėti filtrus, jau nekalbant apie fotošopo galimybes. Iš kiekvienos šiukšlės galima padaryti spalvotą cacką. Tai lemia ir mąstymą: šnai šnai, štai padariau, nepatiks – ištrinsiu. O analoginė fotografija moko pastovumo, rimties, atsakingumo ir pagarbos objektui. To dabar labai trūksta mūsų miesto optimizuotojams ir modernizuotojams.

Kaunas spėriai susifotošopina, matant vis naujų projektų vizualizacijas.

Kaunas spėriai susifotošopina, matant vis naujų projektų vizualizacijas, panašu, kad greitai tai bus labiausiai fotošopinis Lietuvos miestas. Tai gal ir gražu kompiuterio ekrane, kai kas be jo daugiau nieko ir nemato, tačiau kai kam teks šitame mieste ir gyventi. Ir tokiam žmogui daug svarbesnė pagarba paveldui, t.y. atminčiai, negu nauji klegantys fontanai, amfiteatrai ir gamtos oazių "pritaikymas visuomenės reikmėms". O paveldas yra ne tik miesto pastatai, bet ir miesto medžiai, nors to visiškai nesupranta valdžiažmogiai, nes nukirsti medį yra geras biznis. Tik tiek, kad nevykusį pastatą po kiek laiko galima nugriauti ir pastatyti naują, o tokio medžio, koks jis buvo, niekaip neatsodinsi.

Dar galima atleisti medžių išpjovimą Zanavykų gatvėje (nors būtinybės nebuvo), gatvė sutvarkyta pavyzdingai. O į ką dabar panaši A.Smetonos alėja ir kai kurios kitos? Fotošopu galima atkurti pradinį vaizdą, realybėje – ne. Jei būtų pasikėsinta į Kauko laiptų medžius, šiam nusikaltimui nebūtų senaties ir kada nors sužinotume savo "herojus". Juk, jei taip ir toliau, mums apskritai liks tik analoginės fotografijos su savo rimtimi, orumu ir pagarba žmogui.