Lengviausias kelias

Mūsų šalyje laisvės 100-mečio proga pradėta minėti ir švęsti likus dar dvejiems metams iki tikrosios sukakties. Tokią skubą lemia dvi tendencijos – reali datos svarba ir galimybė uždirbti iš valstybės šventės. Nacionalinio televizijos kanalo eteryje neseniai pasirodė vienas pirmųjų vaizdinių pasakojimų, skirtų Lietuvos laisvės 100-mečiui. Tai daugiaserijinis filmas "Laisvės kaina. Savanoriai". Kaip ir būdinga mūsų kultūros lauke, filmas netapo įvykiu, nesukėlė didesnių diskusijų, nes dauguma televizijos žiūrovų Lietuvoje nėra vizualiai išprusę, televizija jų neugdo kritiškai vertinti tai, kas transliuojama per nacionalinį kanalą, išlaikomą daugelio tų pačių televizijos žiūrovų pinigais. Nedaug kokybiško vaidybinio ir dokumentinio kino mačiusiems žiūrovams įbrukti galima beveik bet ką. Svarbu parinkti tinkamą transliavimo laiką ir auditorija beveik garantuota. Apie profesionalią televizijos kritiką ir gilesnę refleksiją net svajoti neverta – susidaro įspūdis, jog niekam tai nereikalinga.

Filmas "Laisvės kaina. Savanoriai" sukurtas aiškiai suvokiant Didžiojo ir mažojo istorijos pasakojimo konkurenciją bei specifiką. Didysis pasakojimas – tai tekstas, kuris daugeliui žiūrovų žinomas iš istorijos vadovėlių. Dėl šios pasakojimo rūšies paprastai jau nekyla jokių abejonių, įvykių interpretacijos seniai išspręstos profesionalių istorikų tyrimais ir diskusijomis. Filme "Laisvės kaina. Savanoriai" pasirenkama Didžiojo pasakojimo fragmentus – tekstą, kuris aiškina didžiuosius šimtmečio senumo Lietuvos istorijos faktus – pateikti labai primityviu televiziniu būdu: žiūrovai mato rašomąja mašinėle spausdinamą tekstą. Tokia stilistika labai primena televizijos laidos "Istorijos detektyvai" režisūros sprendimą. Naujo ir originalaus būdo filmo kūrėjai sugalvoti nesivargino. Skirtumas tik tas, kad "Istorijos detektyvuose" mašinėle spausdinamas tekstas dar praneša mažiau žinomus didžiojo istorijos pasakojimo faktus ir liudija jų interpretacijas. Filme "Laisvės kaina. Savanoriai" spausdinamas tekstas yra toks pašalinis, kad daugeliui žiūrovų turbūt praplaukia kaip nevykę intarpai, skirti atpalaiduoti nuo filmo siužeto. Rašomosios mašinėlės tekstas filme "Laisvės kaina. Savanoriai" atlieka savotišką reklamos vaidmenį – tai neįdomu, tačiau reikia žiūrėti, nes traukia tai, kas rodoma prieš intarpą ir po jo. Didžiojo pasakojimo vaidmenį aptariamame filme dar labiau sumenkina balsas, kuriuo skaitomas mašinėle surinktas tekstas: kalbama prislopintu balsu, vos girdimai, nes reikia paslėpti nepatyrimą ir baimę, kad skaitoma neprofesionaliai. Filmo kūrėjams turbūt nežinomi geriausi pasauliniai dokumentikos pavyzdžiai, kuriuose užkadrinį tekstą skaito patys geriausi aktoriai, nebijantys intonacijomis interpretuoti įvykius ir jų prasmes.

Mažasis filmo "Laisvės kaina. Savanoriai" pasakojimas byloja apie dar didesnes šio kūrinio ydas. Siužetas, kuris filme dominuoja, niekaip nesusijęs nei su istoriniais tyrimais, nei su istorijos išmanymu. Filmo mažasis pasakojimas yra fikcinis, išgalvotas – o istorijos moksle įprasta, kad mažieji pasakojimai, kurių autoriai yra eiliniai didžiąsias įvykių pervartas pergyvenę žmonės, atskleidžia daug nežinomų ir labai įdomių faktų, interpretacijų, išimčių ir priartina šaltą didįjį pasakojimą prie auditorijos, kuri nėra profesionalūs istorikai. Filme "Laisvės kaina. Savanoriai" su mažaisiais pasakojimais nedirbta niekaip, jie tiesiog suklastoti, atvirai prisipažįstant, kad tiriamąjį darbą, kurį turėjo lydėti filmo kūrimas, pakeitė lengviausias kelias – išgalvoti gyvenimai, paradoksaliai atskleidžiantys ne naujus šimtmečio senumo įvykių aspektus, o tik filmo kūrėjų patirtį kuriant serialus šiuolaikinės Lietuvos žiūrovui. Jei reikėtų apibūdinti filmo siužetą, scenarijaus autoriaus darbą, būtų privalu pasakyti, kad jis svyruoja tarp pigios meksikietiškos muilo operos ir naujalietuviško serialo kūrybinių sprendimų. Akivaizdu, kad filmo autoriai žinojo, jog turės tikrą prabangą, – didžiulį kiekį geriausio laiko televizijos eterio – todėl kaip nors koncentruoti filmo naratyvą nematė prasmės: žiūrint filmą, nepalieka įspūdis, kad jo kūrėjams reikėjo kažkaip užpildyti eterį, todėl išgalvota primityvi ir nuolat ištęsiama siužetinė gija, visiškai neprikaustanti žiūrovo dėmesio. Na, nebent daugumą žiūrovų sudarytų namų šeimininkės, praradusios bet kokį vizualios kokybės poreikį ir žiūrinčios televiziją tam, kad prastumtų tokį nuobodų savo gyvenimo laiką. Filmo "Laisvės kaina. Savanoriai" aktorių vaidyba tikrai neįtikina ir primena pigų lietuvišką serialą: atrodo, kad aktoriai nežino nei ką, nei kodėl vaidina. Vienintelė priežastis, kodėl daugumą jų matome ekranuose – tai galimybė gerai ir greitai uždirbti.

Stebina ir tai, kad Lietuvos laisvės 100-mečiui įprasminti pasirinktas toks filmo žanras: dominuoja vaidyba, o ne dokumentalumas. Pastarasis reikalautų kompetencijos, naujų, iki šiol Lietuvos televizijos kanalų eteryje nematytų kūrybinių sprendimų – autoriai dirbo taip ir tiek, kiek išmanė ir prieš kurdami šį filmą. Jokių naujų kompetencijų jiems, regis, neprireikė. Radosi toks greitas ir lengvas filmas, kurį žiūrėti gali tik mirštantieji iš nuobodulio. Apie tai, kad pasaulyje esama tokios kino krypties ir rūšies, vadinamos kūrybine dokumentika, filmo autoriai arba nežinojo, arba tingėjo kurti produktą, artimesnį tai publikai, kuria televizijos prodiuseriai pasitikėtų kaip labiau intelektualia ir vizualiai išprususia.