Lenkai mažina kainas gyventojams – o mes?

Pažiūrėję į bet kurį žemėlapį galime pamatyti, kad nuo Kauno iki Suvalkų – apie 120 km. Kelionei vidutiniu automobiliu reikės apie 20 l degalų. Šiandien benzino 1 l Suvalkuose kainuoja apie 1,30 euro, o nuo vasario 1-osios kainuos apie 1,15 euro, tai kelionė į lengvąjį automobilį tilpusiems keturiems kauniečiams kainuos vos apie 23 eurus, arba 6 eurus žmogui.

Jau dabar maisto produktai Lenkijoje gerokai pigesni, nes jiems taikomas tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestis. Laikinosios priemonės šią kainą sumažins dar po 5 euro centus nuo kiekvieno galutinės kainos euro. Tai taps rimta ir apčiuopiama priežastimi į Lenkiją traukti vis didesnėms pirkėjų grupėms.

Taip, žinoma, Lenkijos valstybės biudžetui šis skydas kainuos didelę sumą. Tačiau ar ne tam ir reikalinga Vyriausybė, kad stebėtų situaciją valstybėje ir į ją reaguotų? Ką padarė Lietuvos ministrai ir Seimo nariai, kad eiliniam piliečiui gyvenimas šios žiemos mėnesiais bent kiek apčiuopiamai atpigtų? Juk ir Lenkija, ir Lietuva susiduria su ta pačia problema – itin aukštomis energetinių išteklių kainomis.

Tai taps rimta ir apčiuopiama priežastimi į Lenkiją traukti vis didesnėms pirkėjų grupėms.

Paradoksas, bet Lenkijos žingsnis gali grįžti bumerangu ir nuostoliai nebus tokie dideli, nes lietuviai (ir kitų aplinkinių ES valstybių gyventojai) turės rimtą akstiną apsukti keliasdešimties kilometrų lankstą ir kasdien  būtinų maisto produktų pirkti Lenkijos prekybos centruose. Pridėjus ir degalų kainų skirtumą, akivaizdu, gauname Molotovo kokteilį, kuris Marijampolės, Lazdijų, Vilkaviškio ir Druskininkų apylinkėse veikiantiems prekybininkams turėtų būti ne tik nuolatinis galvos skausmas, bet jau spiegiantis raudonas aliarmo signalas.

Pastarosiomis savaitėmis buvo sunku išvengti žinių ir lengvo šoko būsenos įspūdžių, kai žinomi piliečiai Lietuvoje dalijosi gautomis gruodžio mėnesio šildymo sąskaitomis. O juk tai tik pradžia – jau aišku, kad šildymo poreikis sausį bus tik didesnis, o kainos daugelyje rajonų ūgtelėjo būtent nuo šių metų pradžios.

Svarbu ir tai, kad lenkų pavyzdys yra gerai apgalvotas ir tuo požiūriu, kad taupoma didžiajai gyventojų daliai. Tiek maisto produktai, tiek degalai yra pagrindinis ir kasdienis visų gyventojų galvos skausmas. Todėl jiems lengvinama našta, o ne elitui. Taip mažinama socialinė atskirtis, ieškoma (ir randama) universalių, visai visuomenei padedančių priemonių.

Su pavydu žvelgiant į kaimynus tenka grįžti prie retorinio klausimo – o gal tikrai verta pagalvoti atkurti Abiejų Tautų Respubliką? Ar bent jau prisipažinti, kad patys nesugebame, ir pasisamdyti keletą savo darbą išmanančių ministrų iš Lenkijos?