Lesčiai – pasaulio vienovės patirtis

Rytas. 7 val. ir maždaug 15 min. Vaikas nuvežtas į darželį, o aš iš kelio Raseiniai–Jurbarkas suku į magistralę Klaipėda–Kaunas. Važiuoju į darbą Kaune. Susitikimas tik 10 val. Todėl autopilotu nustatau greitį į 92 km/val. poziciją – taip, kad netrukdyčiau iš paskos važiuojantiems vilkikų vairuotojams, bet kartu ir pats jų per greitai nepavyčiau. Kelias, išskyrus minėtus vilkikus, tokiu metu beveik tuščias, todėl be didesnių problemų galiu sau leisti važiuoti tokiu nedideliu greičiu.

Apskritai juk ar labai suklysime nedidelį greitį įvardiję nemenka prabanga. Juk kartais negali sau leisti neskubėti. O kartais atrodo – pats lyg ir judėtum iš lėto, bet matant aplinkui tiesiog skriejančią aplinką elieka nieko kito. Ir apskritai kelias – meditatyvi praktika. Kelias visada toks pats pagal modelį, bet skirtingas dėl detalių. Kelias kaip mitas – visada amžinas ir visada laikinas. Na, ir žmogus kelyje – visada pakeliui, bet niekada nebūnąs arčiau tikslo. Kelias – tai Zenono aporija.

Kelionė įsibėgėja. Ties Raseinių ir Kėdainių rajonų sankirta tolumoje nuo magistralės matyti šviečiantis Lesčių bažnyčios stogas. Lesčių bažnyčia medinė, su varpine. Paprastai medinės etninio meno bažnyčios skirstomos į bestiles ir turinčias stiliaus (baroko, istorizmo, vėliau – gotikos) bruožų. Lesčių bažnyčia lyg ir bestilė, bet kolonomis ir frontonu pabrėžtas portalas tarsi sako, kad liaudies meistras norėjo palikti laimečio žymę. Juk neatsitiktinai bažnyčia baigta 1789-aisiais, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Vėliau matysime, kad Lesčių bažnyčia, esanti Raseinių rajono paribyje, bemaž vienodai nutolusi nuo Kėdainių, Kauno ir Raseinių miestų, yra tam tikra kelio – nueito, einamo ir nueisimo – metafora. Bet apie viską nuo pradžių.

Prieš kelerius metus per Velykas teko vaikščioti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ten man patiko be išimties viskas – erdvės, išdėstymo koncepcija, architektūra, reljefas... Bet labiausiai akį patraukė ir peno apmąstymams sukėlė sena žemaitiška klėtis. Nesu didžiulis etninės architektūros ekspertas, bet mane patraukė viena detalė – iškirptas kampas, kuris, kaip paskui išsiaiškinau, yra vadinamas lėpiu. Lėpis – tai tokia pastogė pastato kampe, kuri kartais būdavo paremta kampine atrama, bet būdavo ir taip, kad stogo šlaitas tarsi kybąs ore. Šio kabojimo efektą sustiprindavo pati stogo tekstūra.

Lėpis – funkcionali detalė. Vasaromis ten buvo arba dirbami kokie nors stalo darbai, arba valgoma slepiantis nuo saulės ar lietaus. Kad ir kaip ten būtų, bet tokia pastato kompozicija naudota klėtyse ar numaliuose suteikdavo pastatui visai kitą estetinę ir netgi psichologinę kokybę. Kodėl psichologinę?

Vilensija / Vikipedijos nuotr.

Viena garsiausių bauhauzo architektūros, iš kurios mes linkstame kildinti savo kaunietiškąjį modernizmą, tyrinėtojų Jeannine Fiedler modernizmo architektūrinį atradimą – stiklo kampą ir kartu kampinės atramos panaikinimą – įvardijo kaip psichologiškai svarbų momentą tiek individo, tiek ir visuomenės sąmonėje.

Anksčiau pastato tvirtumą lyg ir garantuodavo kampinės atramos, o dabar staiga, 1911 m. Walteriui Gropiusui suprojektavus batų fabriko pastatą Anfielde prie Lainės upės, viso to neliko. Dabar mums stiklinis kampas yra įprastas reiškinys, kurį galime pamatyti įvairios stilistikos namuose, tačiau anuomet tai buvo didelis išradimas. Tarpukario Kaune visi norėjo turėti kampinį langą. Raseiniuose – irgi. Net jeigu tam nebuvo galimybės, lango išlenkimą interpretavo fasado kompoziciniai elementai – braukos. Tai puikiai matyti buvusios pieninės pastato architektūroje.

1911 m. Gropiuso batų fabrikas, matyt, buvo kažkas panašaus į kokius nors šiame amžiuje atsiradusius elektrinius ar hibridinius visiems prieinamus automobilius. Tarsi nepatikima, nefunkcionalu. Juk stiklo šiluminė varža nedidelė, kaip nedidelis ir elektra nuvažiuojamas atstumas kokiame nors "Nissan Leaf". Tačiau su šiuo atradimu pasaulio architektūra pasuko tam tikros architektūros dematerializacijos link. Negalime sakyti, kad minimalizmas architektūroje neegzistavo. Jis tarpo nuo Čatal Hiujuko egalitarinės socialinės struktūros ir urbanistikos iki pat XX a. klasicizmo dėmenis perėmusio istorizmo. Tačiau dabar tam atsirado medžiaginės prielaidos – būtent stiklo kaip materiją niveliuojančios medžiagos efektą vėliau jau ištobulins Ludwigas Miesas van der Rohe, kurio Lafayette'o parkas Detroite ir Ilinojaus universiteto kampusas grįš į tą patį Čatal Hiujuko užduotą egalitarizmą.

Tačiau žemaitiškas lėpis yra gerokai senesnis reiškinys nei W.Gropiuso stiklinis kampas ir kampinės atramos panaikinimas. Tai nereiškia, kad W.Gropiusas pasisavino žemaičių idėjas. Tai veikiau atspindi tą mūsų aptartą kelio amžinumą, kai visi fenomenai egzistuoja visur ir vienas kitame: Europos provincijoje ir Europos centre kartu. Tik laikas juos išblaško, paverčia seka. Kaip ir žmonės dažnai nepastebi kelio ritualo, nes siekia nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Čia prisiminkime šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių, kurio centro ir periferijos sąvokų aiškinimas yra vienas tų gerų skaitinių, kurių niekada nepamiršti: "Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda (...) Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats."

Geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo.

Taigi, laike nedalomas fenomenas. Iš tikrųjų tai nėra skirtingų daiktų ar skirtingų vietų. Tiesiog laikas, mums nepagavi dimensija, viską išsklaido, išblaško ir suteikia pavidalus, kuriuos mes regime. Tačiau už tų pavidalų visada yra fenomenai ir jie nekinta. Kaip ir sakėme, kad kelias nekinta, tačiau jis įvairus savo detalėse, kurios keičiasi tuo keliu judant. Lesčių bažnyčia ne tik yra tam tikro kelio žymuo, orientyras, bet ir savotiškas lietuviško pasakojimo momentas, rodytųsi, nedidelė dalis, tačiau įprasminanti visą kelią. Maždaug kaip Japonijos filosofo Kakuzo Okakuros apibrėžiamas arbatos gėrimo ritualas – lyg ir trumpas laike, bet kartu apimantis visą įmanomą apimti visatos laiką. Lesčių bažnyčia, sakytumei, – simetriška, bet zakristija pietiniame fasade įkūnija didžiajam paskojimui visada pasiruošusią pasipriešinti marginaliją. Panašiai kaip ir Milašaičių medinės bažnyčios atžveju. Būtent dėmesys detalei kaip asketiškumo imperatyvas ir lengvas nuokrypis nuo plano (tarsi suvokiant, kad žmogaus planas yra laikinas) yra Lietuvos vietos dvasią formuojantys elementai, kurių pojūtis geriausiai atsiskleidžia dvimatėse provincijų erdvėse.

Kita vertus – tai vėlgi fenomenas. Prisiminkime senovės Egipto miestus ir stambių ūkininkų namų išdėstymą tuose miestuose. Aiški planinė struktūra grindžiama griežta architektūrine simetrija, tačiau gatvėje šių namų eilės niekada nesudaro griežtos linijos. Namų tvoros niekada nesulygiuotus, jos nedaug tarsi netyčia yra nukrypusios nuo griežtos reguliacijos, ir taip yra pagrindinėse gatvėse Tebuose ar Memfyje. Taip yra todėl, kad Egipto pasaulį ir jo civilizaciją valdė kultūrinis primityvizmas, kuris yra arčiau galimybės pajausti amžina, kai civilizacija yra stratifikuotų taisyklių rinkinys, todėl visada laikina.

Taigi atvažiuokite į Lesčius arba Milašaičius, Žaiginį, Paupį ar Viduklę, jei norite pamatyti, kokiomis kultūrinėmis, visa apimančiomis normomis vadovavosi Egipto faraonai ar senovės lietuviai. Nors geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo. Lesčiai negali lygintis su, sakykime, Šventaragio slėniu Vilniuje savo politine ar istorine svarba. Bet Katedros aikštė, Vilniaus kalnai per daugelį amžių yra įgavę tiek daug sąryšių su kitais čia besiradusiais kultūriniais sluoksniais, kad noromis nenoromis žmogus imi ir pradedi galvoti apie chronologiją, priežastį ir pasekmę, ir kontempliacija nutrūksta. Štai Lesčiuose viso to nėra. Yra bažnyčia, varpinė, kapeliai. Čia galima neskubėti.

Ir vis dėlto baigti norisi dar kartą siejant lietuvišką etnokultūros tradiciją, kuri, deja, bebaigianti sunykti ir yra eliminuota iš sprendimų priėmimo galios lauko, su Egipto civilizacija. Religija ir kultūra tiek lietuvio buityje, tiek ir Egipto politiniame, ekonominiame, ūkiniame gyvenime nebuvo išskirtas reiškinys. Tai buvo centras. Todėl senovės egiptiečiui maldos ritualas ir dievai buvo tokie patys realūs kaip ir pinigai, maistas ar regimosios realybės subjektai. Darbas ir menas buvo visiškas vienis, nebuvo atskiriamas. Taip pat ir Lietuvoje, juk dainuodavome visada – būnant kasdienybėje: dirbant ir ilsintis. Tad nenuostabu, kad lietuviškos bažnyčios provaizdis yra klėtis – griežtą funkciją turintis ūkinis pastatas. Juk ir graikai savo šventovėse laikė iždą. Todėl, jei domina lėpio motyvai bažnyčios architektūroje, pasiūlyčiau nuvažiuoti į Viduklę ir gerai apžiūrėti šios bažnyčios absidę.

Gero kelio.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žemyna

Žemyna portretas
Dėkoju Autoriui už tokį malonų tekstą! Šiais laikais, kai aplink tik tyčiojimasis iš „praeities šešėlių”, „atgyvenų” šis tekstas tikra atgaiva.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Netektis ir rinkimai
    Netektis ir rinkimai

    Pagrindinė naujiena šiomis dienomis, be abejo, išskirtiniausios Europos katedros gaisras. Šiurpi naujiena, tik puiku, kad Paryžiaus gaisrininkai padarė stebuklus. Išsaugota daugybė katedros turtų, įskaitant relikvijas ir vitra...

    16
  • Tvarkytis – madinga?
    Tvarkytis – madinga?

    Atsimenate, kaip socialinių tinklų vartotojai buvo išsikraustę iš proto dėl ledinio iššūkio? Stingdančio vandens kibirus ant savęs vertėsi ir pramogų pasaulio žmonės, ir garsiausi politikai. Tarkime, kad tai padėjo grūd...

    1
  • Degantys bokštai ir spindintys kupolai
    Degantys bokštai ir spindintys kupolai

    Praėjo kelios dienos, nuo tragiškų akimirkų kai liepsnojo Dievo Motinos katedra. Liepsnos, kurios prarijo bažnyčios bokštą ir Prancūzijos pasitikėjimą savimi. Katedra, kuri stovėjo per amžius, staiga užsidegė dėl žmogiškojo ...

    10
  • Dangiškosios ramybės vartai
    Dangiškosios ramybės vartai

    Ketvirtoji Mao Zedongo (1893–1976) žmona Jiang Qing (1914–1991) buvo itin ambicinga moteris. Po Mao mirties ji kartu su Zhangu Chunqiao (1917–2005), Yao Wenyuanu (1931–2005) bei Wangu Hongwenu bandė perimti valdžią. ...

    16
  • Prakeiksmai ir palaimos
    Prakeiksmai ir palaimos

    Žiniasklaida bei socialiniai tinklai – ne saldainis, kad jų "įdaras" patiktų visiems. Neretai skundžiamasi, jog turinys čia nekokybiškas, sukaltas atbulomis rankomis, žvejojantis like’us bei clickus. Ir kai kuriais atvejais ...

    3
  • Velykos šiemet gyventojų piniginių neskaudins
    Velykos šiemet gyventojų piniginių neskaudins

    Artėjant didžiausiai pavasario šventei – Velykoms – galima pripažinti, kad gyventojams ir verslui metų pradžia, nepaisant niūresnių nuotaikų Vakarų Europoje, buvo tikrai nebloga. Statistikos departamento apklausos rodo, kad gyventoj...

  • Susikurta apokalipsė
    Susikurta apokalipsė

    Keistas gyvenimo paradoksas, bet labiausiai turistus traukianti šalis, Prancūzija, iš amžinojo gyvenimo džiaugsmo šaltinio ėmė virsti negandų epicentru. Atrodo, taip neseniai verkėme islamistų išžudyto "Charlie Hebdo&q...

    6
  • Chimeroms visai nejuokinga
    Chimeroms visai nejuokinga

    Didžioji Velykų savaitė pasaulio katalikams, taip pat ir sveiko proto laisvamaniams prasidėjo pašėlusiai. Čia švelniai pasakyta. ...

    3
  • Ką vairuoti sunkiau?
    Ką vairuoti sunkiau?

    Labai įdomu, kas šiemet po Prezidentės Dalios Grybauskaitės stos prie valstybės vairo. Ir labai neaišku, kuo vienas būsimas pirmasis šalies vairuotojas geresnis už kitą. Kalbėti jie visi moka ne tik lietuviškai. Gražiais &s...

    2
  • Jūsų klausimai apie kaupimą pensijai nėra kvaili
    Jūsų klausimai apie kaupimą pensijai nėra kvaili

    Neretai mūsų baimė pasirodyti kažko neišmanantiems ar perdėtas visažinio žmogaus įvaizdžio puoselėjimas mums gali trukdyti sužinoti tokius dalykus, kurie padėtų priimti iš tiesų svarbius sprendimus. Pensijų reformai kirtus pusiauke...

    1
Daugiau straipsnių