Lesčiai – pasaulio vienovės patirtis

Rytas. 7 val. ir maždaug 15 min. Vaikas nuvežtas į darželį, o aš iš kelio Raseiniai–Jurbarkas suku į magistralę Klaipėda–Kaunas. Važiuoju į darbą Kaune. Susitikimas tik 10 val. Todėl autopilotu nustatau greitį į 92 km/val. poziciją – taip, kad netrukdyčiau iš paskos važiuojantiems vilkikų vairuotojams, bet kartu ir pats jų per greitai nepavyčiau. Kelias, išskyrus minėtus vilkikus, tokiu metu beveik tuščias, todėl be didesnių problemų galiu sau leisti važiuoti tokiu nedideliu greičiu.

Apskritai juk ar labai suklysime nedidelį greitį įvardiję nemenka prabanga. Juk kartais negali sau leisti neskubėti. O kartais atrodo – pats lyg ir judėtum iš lėto, bet matant aplinkui tiesiog skriejančią aplinką elieka nieko kito. Ir apskritai kelias – meditatyvi praktika. Kelias visada toks pats pagal modelį, bet skirtingas dėl detalių. Kelias kaip mitas – visada amžinas ir visada laikinas. Na, ir žmogus kelyje – visada pakeliui, bet niekada nebūnąs arčiau tikslo. Kelias – tai Zenono aporija.

Kelionė įsibėgėja. Ties Raseinių ir Kėdainių rajonų sankirta tolumoje nuo magistralės matyti šviečiantis Lesčių bažnyčios stogas. Lesčių bažnyčia medinė, su varpine. Paprastai medinės etninio meno bažnyčios skirstomos į bestiles ir turinčias stiliaus (baroko, istorizmo, vėliau – gotikos) bruožų. Lesčių bažnyčia lyg ir bestilė, bet kolonomis ir frontonu pabrėžtas portalas tarsi sako, kad liaudies meistras norėjo palikti laimečio žymę. Juk neatsitiktinai bažnyčia baigta 1789-aisiais, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Vėliau matysime, kad Lesčių bažnyčia, esanti Raseinių rajono paribyje, bemaž vienodai nutolusi nuo Kėdainių, Kauno ir Raseinių miestų, yra tam tikra kelio – nueito, einamo ir nueisimo – metafora. Bet apie viską nuo pradžių.

Prieš kelerius metus per Velykas teko vaikščioti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ten man patiko be išimties viskas – erdvės, išdėstymo koncepcija, architektūra, reljefas... Bet labiausiai akį patraukė ir peno apmąstymams sukėlė sena žemaitiška klėtis. Nesu didžiulis etninės architektūros ekspertas, bet mane patraukė viena detalė – iškirptas kampas, kuris, kaip paskui išsiaiškinau, yra vadinamas lėpiu. Lėpis – tai tokia pastogė pastato kampe, kuri kartais būdavo paremta kampine atrama, bet būdavo ir taip, kad stogo šlaitas tarsi kybąs ore. Šio kabojimo efektą sustiprindavo pati stogo tekstūra.

Lėpis – funkcionali detalė. Vasaromis ten buvo arba dirbami kokie nors stalo darbai, arba valgoma slepiantis nuo saulės ar lietaus. Kad ir kaip ten būtų, bet tokia pastato kompozicija naudota klėtyse ar numaliuose suteikdavo pastatui visai kitą estetinę ir netgi psichologinę kokybę. Kodėl psichologinę?

Vilensija / Vikipedijos nuotr.

Viena garsiausių bauhauzo architektūros, iš kurios mes linkstame kildinti savo kaunietiškąjį modernizmą, tyrinėtojų Jeannine Fiedler modernizmo architektūrinį atradimą – stiklo kampą ir kartu kampinės atramos panaikinimą – įvardijo kaip psichologiškai svarbų momentą tiek individo, tiek ir visuomenės sąmonėje.

Anksčiau pastato tvirtumą lyg ir garantuodavo kampinės atramos, o dabar staiga, 1911 m. Walteriui Gropiusui suprojektavus batų fabriko pastatą Anfielde prie Lainės upės, viso to neliko. Dabar mums stiklinis kampas yra įprastas reiškinys, kurį galime pamatyti įvairios stilistikos namuose, tačiau anuomet tai buvo didelis išradimas. Tarpukario Kaune visi norėjo turėti kampinį langą. Raseiniuose – irgi. Net jeigu tam nebuvo galimybės, lango išlenkimą interpretavo fasado kompoziciniai elementai – braukos. Tai puikiai matyti buvusios pieninės pastato architektūroje.

1911 m. Gropiuso batų fabrikas, matyt, buvo kažkas panašaus į kokius nors šiame amžiuje atsiradusius elektrinius ar hibridinius visiems prieinamus automobilius. Tarsi nepatikima, nefunkcionalu. Juk stiklo šiluminė varža nedidelė, kaip nedidelis ir elektra nuvažiuojamas atstumas kokiame nors "Nissan Leaf". Tačiau su šiuo atradimu pasaulio architektūra pasuko tam tikros architektūros dematerializacijos link. Negalime sakyti, kad minimalizmas architektūroje neegzistavo. Jis tarpo nuo Čatal Hiujuko egalitarinės socialinės struktūros ir urbanistikos iki pat XX a. klasicizmo dėmenis perėmusio istorizmo. Tačiau dabar tam atsirado medžiaginės prielaidos – būtent stiklo kaip materiją niveliuojančios medžiagos efektą vėliau jau ištobulins Ludwigas Miesas van der Rohe, kurio Lafayette'o parkas Detroite ir Ilinojaus universiteto kampusas grįš į tą patį Čatal Hiujuko užduotą egalitarizmą.

Tačiau žemaitiškas lėpis yra gerokai senesnis reiškinys nei W.Gropiuso stiklinis kampas ir kampinės atramos panaikinimas. Tai nereiškia, kad W.Gropiusas pasisavino žemaičių idėjas. Tai veikiau atspindi tą mūsų aptartą kelio amžinumą, kai visi fenomenai egzistuoja visur ir vienas kitame: Europos provincijoje ir Europos centre kartu. Tik laikas juos išblaško, paverčia seka. Kaip ir žmonės dažnai nepastebi kelio ritualo, nes siekia nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Čia prisiminkime šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių, kurio centro ir periferijos sąvokų aiškinimas yra vienas tų gerų skaitinių, kurių niekada nepamiršti: "Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda (...) Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats."

Geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo.

Taigi, laike nedalomas fenomenas. Iš tikrųjų tai nėra skirtingų daiktų ar skirtingų vietų. Tiesiog laikas, mums nepagavi dimensija, viską išsklaido, išblaško ir suteikia pavidalus, kuriuos mes regime. Tačiau už tų pavidalų visada yra fenomenai ir jie nekinta. Kaip ir sakėme, kad kelias nekinta, tačiau jis įvairus savo detalėse, kurios keičiasi tuo keliu judant. Lesčių bažnyčia ne tik yra tam tikro kelio žymuo, orientyras, bet ir savotiškas lietuviško pasakojimo momentas, rodytųsi, nedidelė dalis, tačiau įprasminanti visą kelią. Maždaug kaip Japonijos filosofo Kakuzo Okakuros apibrėžiamas arbatos gėrimo ritualas – lyg ir trumpas laike, bet kartu apimantis visą įmanomą apimti visatos laiką. Lesčių bažnyčia, sakytumei, – simetriška, bet zakristija pietiniame fasade įkūnija didžiajam paskojimui visada pasiruošusią pasipriešinti marginaliją. Panašiai kaip ir Milašaičių medinės bažnyčios atžveju. Būtent dėmesys detalei kaip asketiškumo imperatyvas ir lengvas nuokrypis nuo plano (tarsi suvokiant, kad žmogaus planas yra laikinas) yra Lietuvos vietos dvasią formuojantys elementai, kurių pojūtis geriausiai atsiskleidžia dvimatėse provincijų erdvėse.

Kita vertus – tai vėlgi fenomenas. Prisiminkime senovės Egipto miestus ir stambių ūkininkų namų išdėstymą tuose miestuose. Aiški planinė struktūra grindžiama griežta architektūrine simetrija, tačiau gatvėje šių namų eilės niekada nesudaro griežtos linijos. Namų tvoros niekada nesulygiuotus, jos nedaug tarsi netyčia yra nukrypusios nuo griežtos reguliacijos, ir taip yra pagrindinėse gatvėse Tebuose ar Memfyje. Taip yra todėl, kad Egipto pasaulį ir jo civilizaciją valdė kultūrinis primityvizmas, kuris yra arčiau galimybės pajausti amžina, kai civilizacija yra stratifikuotų taisyklių rinkinys, todėl visada laikina.

Taigi atvažiuokite į Lesčius arba Milašaičius, Žaiginį, Paupį ar Viduklę, jei norite pamatyti, kokiomis kultūrinėmis, visa apimančiomis normomis vadovavosi Egipto faraonai ar senovės lietuviai. Nors geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo. Lesčiai negali lygintis su, sakykime, Šventaragio slėniu Vilniuje savo politine ar istorine svarba. Bet Katedros aikštė, Vilniaus kalnai per daugelį amžių yra įgavę tiek daug sąryšių su kitais čia besiradusiais kultūriniais sluoksniais, kad noromis nenoromis žmogus imi ir pradedi galvoti apie chronologiją, priežastį ir pasekmę, ir kontempliacija nutrūksta. Štai Lesčiuose viso to nėra. Yra bažnyčia, varpinė, kapeliai. Čia galima neskubėti.

Ir vis dėlto baigti norisi dar kartą siejant lietuvišką etnokultūros tradiciją, kuri, deja, bebaigianti sunykti ir yra eliminuota iš sprendimų priėmimo galios lauko, su Egipto civilizacija. Religija ir kultūra tiek lietuvio buityje, tiek ir Egipto politiniame, ekonominiame, ūkiniame gyvenime nebuvo išskirtas reiškinys. Tai buvo centras. Todėl senovės egiptiečiui maldos ritualas ir dievai buvo tokie patys realūs kaip ir pinigai, maistas ar regimosios realybės subjektai. Darbas ir menas buvo visiškas vienis, nebuvo atskiriamas. Taip pat ir Lietuvoje, juk dainuodavome visada – būnant kasdienybėje: dirbant ir ilsintis. Tad nenuostabu, kad lietuviškos bažnyčios provaizdis yra klėtis – griežtą funkciją turintis ūkinis pastatas. Juk ir graikai savo šventovėse laikė iždą. Todėl, jei domina lėpio motyvai bažnyčios architektūroje, pasiūlyčiau nuvažiuoti į Viduklę ir gerai apžiūrėti šios bažnyčios absidę.

Gero kelio.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žemyna

Žemyna portretas
Dėkoju Autoriui už tokį malonų tekstą! Šiais laikais, kai aplink tik tyčiojimasis iš „praeities šešėlių”, „atgyvenų” šis tekstas tikra atgaiva.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip turėtų būti?
    Kaip turėtų būti?

    Yra anekdotas apie tai, kad filmų žiūrėjimas poroms daro neigiamą poveikį: moterys, prisižiūrėjusios romantinių dramų, bei vyrai, nespjaunantys į pornografiją, ekrane matytų nerealistiškų dalykėlių paskui tikisi ir tikrovėje. Nors juok...

    11
  • Akcizas arogancijai
    Akcizas arogancijai

    Yra toks žaidimas, kuriam tereikia popieriaus ir pieštuko. Užrašai sakinį, užlankstai, kad nesimatytų, tada siunti kitam – tas irgi užrašo, užlanksto ir t.t. Išvyniojus ritinuką būna smagaus juoko iš chaoti&sca...

    2
  • Sakmė apie Andų sniegą
    Sakmė apie Andų sniegą

    Pastaraisiais metais kino industrija daug dėmesio skiria Kolumbijos narkotikų baronui Pablo Emilio Escobarui Gaviriai (1949–1993). Vien per ketverius metus pasirodė net trys su juo susiję filmai, o kompanija "Netflix" 2015 m. ėmė rodyti s...

    6
  • Status quo viršenybė ES politikoje
    Status quo viršenybė ES politikoje

    Briuselyje vėl renkasi Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovai tradiciniam gruodžio mėnesio Europos vadovų tarybos (EVT) susitikimui. Jo darbotvarkė gerai atspindi pagrindinius iššūkius, su kuriais tvarkosi ES. Tai –...

  • Kaip nepermokėti už šventes?
    Kaip nepermokėti už šventes?

    Dažnas gyventojas prieš žiemos šventes duoda sau pažadą neišlaidauti ir laikytis biudžeto, tačiau po švenčių suskaičiavus visas išlaidas neretai paaiškėja, kad išleista buvo daugiau nei turėta lė&sca...

    1
  • Mums per brangūs populistiniai politiniai karai
    Mums per brangūs populistiniai politiniai karai

    Dauguma iš mūsų žino, kad makrolygmeniu karas yra agresyvios ekonominės (valstybės ar valstybių sąjungos) politikos tąsa. Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas. ...

    8
  • Tik verslas, nieko asmeniša
    Tik verslas, nieko asmeniša

    Prieš bemaž dešimtmetį sukeldama malonų triukšmą į Lietuvą atėjusi finansinių paslaugų kompanija "Barclays" lygiai taip pat demonstratyviai išeina. Nors apie ketinimus palikti Lietuvą užsiminta gerokai anksčiau...

  • Adventinės premjero godos
    Adventinės premjero godos

    Premjerui nelaiko nervai. Visai galimas dalykas, kad konservatoriai su kitais nedraugais, galbūt net pasitelkę Kremliaus nekrikštus, kelia sumaištį valstybėje: pasamdė maištininkus, kurie niekaip neapleidžia J.Petrauskienės minister...

    3
  • Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?
    Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?

    „Brexit“ svarbus ne vien britams, bet ir šalims, juntančioms Rusijos ir Kinijos spaudimą, stelbiamoms didelės, bet prastai valdomos Vokietijos arba pernelyg apleistoms Jungtinių Valstijų – ypač regione tarp Baltijos ir Juodosios ...

    1
  • Iš kur tie milijonai?
    Iš kur tie milijonai?

    Švietimo krizė atskleidė ne tik tai, kad Lietuvos mokymosi sistemos pokyčiai visiškai neparengti. Ji numetė šydą nuo mūsų valdžios sukto veido. Teisi Jos Ekscelencija sakydama, kad ši Sauliaus Skvernelio Vyriausybė aroganti...

    3
Daugiau straipsnių