Mintys iš Talino apie Babčenką, istoriją ir žurnalistiką

Lennarto Meri konferencijos, kasmet Estijos sostinėje rengiamo saugumo sąskrydžio, delegatai vakarieniavo po prieškarinio šalies laivyno pasididžiavimo, povandeninio laivo „Lembit“, korpusu, pakabintu didingame gelžbetoniniame hidroplanų uosto angare, kuriame dabar veikia jūrų muziejus. Kitoje miesto pusėje esančiose karių kapinėse amžino poilsio vietą rado sovietų, estų, vokiečių ir britų kariai – kaip ir „Alioša“, paminklas nežinomam sovietų kareiviui. Jo perkėlimas į šias kapines iš Talino centro 2007 metais išprovokavo riaušes ir pirmąją pasaulyje valstybės prieš kitą valstybę įvykdytą kibernetinę ataką.

Konferencijos diskusijų temos buvo įvairios, pradedant susimąstyti skatinančiais abstrakčiais pasvarstymais, baigiant kontroversiškais praktiniais reikalais. Žurnalistika yra pirminis istorijos juodraštis, todėl gluminantys įvykiai, susiję su žurnalisto Arkadijaus Babčenkos inscenizuota mirtimi Ukrainoje, buvo gyvai aptarinėjami. Didžiosios daugumos dalyvių nuotaikos buvo proukrainietiškos: Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid didelę dalį savo įžanginės kalbos skyrė šios šalies aktyviai pilietinei visuomenei girti ir ragino užsieniečius palaikyti Kijevo pastangas atremti Rusijos agresiją. Vėliau ji dalyvavo viename žaibiškame sambūryje, kuriuo demonstruotas palaikymas ukrainiečių politiniams kaliniams Rusijoje.

Tačiau daugeliui taip pat atrodė, kad Babčenkos afera yra sunkiai pateisinama. Kaip pasakė vienas dalyvis iš Ukrainos, apsimesti mirusiu siekiant sučiupti žudiką (ir užkirsti kelią tolesnėms mirtims) yra viena. Klaidinančios informacijos sąmoningą sklaidą palaikyti sunkiau. Ukrainos valdžia dėl pono Babčenkos mirties nedelsdama ir tiesiogiai apkaltino Rusiją. Neabejotina, jog tai buvo viliojantis pasirinkimas, žinant Rusijos piktavališkų veiksmų ir slapto kenkimo istoriją. Tačiau tai sumenkino šios gudrybės operatyvinę sėkmę.

Babčenkos nužudymo sąmokslo istorija darosi tik painesnė, o ne skaidresnė.

Žurnalistai dabar, o vėliau – istorikai mėgins visa tai suprasti. Kai kuriems svarbi naujiena – kad SBU, prieštaringai vertinama Ukrainos žvalgybos tarnyba, galiausiai ėmėsi saugoti žurnalistus, patiriančius didelių pavojų.

Kiti, pavyzdžiui, emigravęs rusų aktyvistas Garis Kasparovas, sako, kad Ukrainos valdžia be reikalo kritikuojama už šią „keistą apgaulę“, nes Rusijos tarnyboms užsiimti žudymais ir bauginimais yra įprasta.

Kritikai pateikia kitokių argumentų. Babčenkos nužudymo sąmokslo istorija darosi tik painesnė, o ne skaidresnė. Ji gali būti susijusi su verslo ir politine konkurencija; Rusijos valstybės vaidmuo nebuvo įrodytas.

Šia prasme Babčenkos byla yra mikrokosmosas, atspindintis platesnius ginčus dėl tolimesnės praeities. Svarbiausia – ne nustatyti, kas teisus ir kas klysta, o turėti galimybę laisvai apie tai diskutuoti. Rusijoje šios galimybės nėra – nei susiduriant su kasdieniais Kremliaus nusižengimais, nei su šios šalies pastangomis paversti istoriją ginklu ir pridengti praeities nusikaltimus imperialistine pompastika.

Toks požiūris į istoriją yra pačių susikurtas kalėjimas. Viena iš Talino konferencijos temų buvo „Kam priklauso istorija?“, bet šios sekcijos dalyviai argumentavo, kad toks klausimas neteisingas iš principo. Istorija priklauso mums. Mūsų gebėjimą ją suprasti ribojamas tik mūsų protų energija. Dar daugiau, tai lemia mūsų gyvenimą. Pasak vieno iš pranešėjų, dabartis yra mūsų patirties (ir kaip ją vertiname) bei mūsų lūkesčių derinys.

Praeitis savo ruožtu nėra iškalta akmens plokštėse, kad jos reikėtų mokytis ir ją garbinti. Nauji faktai, argumentai ir vertinimai lemia, kad ji nuolat yra peržiūrima. Kremliaus polemikai dažnai sako, kad Rusijos kritikai mėgina „perrašyti istoriją“ – pavyzdžiui, keldami klausimus dėl Sovietų Sąjungos vaidmens prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir jam pasibaigus. Tačiau, kaip pastebėjo vienas konferencijos pranešėjų, „būtent tai ir yra istorikų darbas“.