Mokinio krepšelis – su kišenėmis

Apie išlaidas vadovėliams ar pratybų sąsiuviniams šiuokart nekalbama. Galime džiaugtis, kad visiškų pesimistų, netikinčių šalies švietimo sistema, yra tik 6 proc. Tačiau ar gali būti, kad kone kas antras moksleivio tėvas ar motina nebetiki Konstitucijos garantija, jog mokslas Lietuvoje yra nemokamas?

Teisybės dėlei reikia pripažinti – iš dalies nepasitikėjimą bendrojo lavinimo įstaigomis užsiaugino patys tėvai. Privačiai iniciatyvai pradėjus reitinguoti šalies ugdymo įstaigas, į šias varžytuves įsitraukė visi bent kiek ambicijų turintys mokyklų vadovai. Paprastos mikrorajonų mokyklos pradėjo šlietis prie aukštųjų mokyklų, keisti pavadinimus ir kitaip rūpintis savo rinkodara.

Labai greitai tokią mokyklą apgaubė prestižinės aureolė, o mokslas joje ėmė rodytis besąlygiška garantija, kad atžala gaus rinkos reikalavimus atitinkantį išsilavinimą ir galės studijuoti bet kuriame pasaulio (ar bent Lietuvos) universitete. Tai, kad mokslas didelėje dalyje šių nevalstybinių, bet valstybės dotuojamų ugdymo įstaigų daugiau ar mažiau mokamas, tapo savaime suprantamu dalyku. Kaip ir tendencija manyti, jog lavinimas visose likusiose paprastose mokyklose yra nepakankamas, todėl trūkumus privalu kompensuoti privačiomis pamokomis su korepetitoriais.

Ar gali būti, kad kone kas antras moksleivio tėvas ar motina nebetiki Konstitucijos garantija, jog mokslas Lietuvoje yra nemokamas?

Į mokinio krepšelio kišenę, kurios turiniu pasirūpina minėti 44 proc. tėvų, sukrenta ir neformaliajam ugdymui skirti pinigai. Švietimo politikai, išdidžiai primenantys savo kovą dėl valstybės išmokų už būrelius, turbūt nustebs, tačiau tie 15 eurų, kuriuos teoriškai galėtų gauti kiekvienas šalies moksleivis, pasiekia anaiptol ne visus.

Viskas tarsi ir teisinga: valstybė tokiu būdu bando į būrelius privilioti jų nelankančius vaikus. Tie, kurie savo vaikų visapusišku lavinimu rūpinasi neraginami, lieka, atleiskite, kvailio vietoje. Iki galo neaišku, kodėl neformalaus ugdymo krepšeliu negali pasinaudoti ir, pvz., valstybinių menų mokyklų auklėtiniai. Ar tik dėlto, kad tokiu būdu centrinis biudžetas papildomai dotuotų jų steigėjus – savivaldybes? Tik kodėl lėtinis erzelis dėl šalies ir savivaldybių biudžetų santykių turėtų daryti įtaką vaikų ugdymui?

Minėta apklausa nuteikia optimistiškai – juk 44 proc., nepaisant visko, pasiryžę mokėti už savo vaikų lavinimą. Tačiau jei tendencija nesikeis, o įkandin studijų, medicinos paslaugų iš dalies mokamu virs ir mokinių išsilavinimas, po metų šis procentas neabejotinai išaugs.