Monologai, dialogai, polilogai

Estetinę kalbos funkciją nuo kitų kalbėjimu siekiamų tikslų skiria savotiškas jos beprasmiškumas: beveik nesvarbūs jokie meninio kalbėjimo praktiniai tikslai atskiria estetinę kalbą nuo kitų rūšių. Literatūros kūrinyje beveik niekada neieškome praktinių patarimų, kurie padėtų sutaisyti sugedusį kompiuterį ar pagaminti skanius pietus (nebent skaitytume tokias gurmaniškas knygas, kokia yra italų rašytojo Umberto Eco romanas "Prahos kapinės"). Estetinė funkcija pabrėžia tokios kalbos savitikslį pobūdį ir bene stipriausiai įtvirtina verbalinės raiškos laisvę ir individualumą.

Prasidėjus karantinui, Lietuvoje ne vienas žmogus, netgi menininkas yra pasakęs, kad šiuo metu negali, nepajėgia skaityti grožinės literatūros tekstų. Taigi, krizė veikia kaip kalbos nepriklausomybę žlugdantis reiškinys. Apie tai, kad šiuo laikotarpiu rašytojų maksimalus uždavinys būtų sukurti italų renesanso laikotarpio autoriaus Giovanni Boccaccio "Dekamerono" vertus pasakojimus, beveik tenka pamiršti. Nors Europos pietinėje dalyje beveik prieš pusę tūkstantmečio radęsis kūrinys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu, tikėtis lietuvių kalba parašyto literatūros kūrinio apie Europą apėmusį virusą tampa labai sunku. Tiesiog estetinę kalbą ir jos galias paralyžiuoja kitoks verbalinės kalbos pobūdis, kuris šiuo metu dominuoja – apeliatyvinė funkcija ir tikslas. Būdami namuose ir skaitydami interneto portalų naujienas, klausydami radijo ar žiūrėdami televizijos laidas, esame jau beveik du mėnesius nuolat ujami, ką nors daryti ir kartu daug ko nedaryti. Kalbos pobūdis tapo įsakmus ir griežtas. Suprantama, kad daugelis verbaline kalba pasakomų draudimų yra reikalingi ir pateisinami, tačiau apeliatyvinės kalbos užspaustam žmogui labai trūksta net labiau ne estetinės, o dar kitokios kalbos.

Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai.

Ta kitokia kalba apibrėžia ir įprasmina tai, kaip gyvenome iki krizės, – bendraudami ir naudodamiesi komunikatyvine kalbos funkcija. Tokio pobūdžio kalbėjimas nuo kitų rūšių skiriasi tuo, kad dažniausiai nesiekiama kuo nors žūtbūt įtikinti pašnekovo. Dar vienas skiriamasis komunikatyvinės kalbos ypatumas yra jos kasdieniškumas, praktinis atspalvis. Juk dauguma žmonių ir gyvena dažniausiai šioje kalboje, ir bendrauja būtent tokia kalba, iš kurios vėliau randasi įvairūs rezultatai.

Komunikatyvinė kalba – tai dialogo erdvė. Ši kultūrinė forma yra viena seniausių mūsų civilizacijos ir net planetos žmonių tarpusavio ryšio palaikymo priemonių. Krizės akivaizdoje mūsų dialogai susitraukė iki neregėto siaurumo. Tai, ko mums dabar bene labiausiai trūksta, – skirtingu laiku vykstančių gausių pokalbių ne tarp šeimos narių, o tarp dviejų į šeimą neįtraukiamų žmonių. Tokia komunikacija buvo ir, noriu tikėti, vis dar yra būtina kiekvienam žmogui.

Norėdami suprasti, kaip prarandame dialogo galimybes ir erdves, įsijunkime kompiuterio programas "Skype", "Zoom" ar kitas panašias priemones. Atrodytų, niekas nesikeičia – nėra jokio skirtumo, ar gurkšnoti kavą su kolega kavinėje per pietų pertrauką, ar su tuo pačiu kolega kalbėtis nuotoliniu būdu. Visgi, vienas esminis skirtumas ištinka kiekvieną, kuris ieško bendravimo distancinio pakaitalo, – bendraujame ne su žmogumi, o su jo atvaizdu. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip keičiasi verbalinės ir vizualiosios kalbos santykis tokioje komunikacijoje. Vaizdas nugali žodį, ne vienas pastebi, kad sunkiau sukaupti dėmesį į sakomus žodžius nei tradiciniame pokalbyje. Tokia dialogo simuliacija atskleidžia, kad kompiuterių ekranuose bendrauja ne du žmonės, o du atvaizdai.

Visos Lietuvos mokyklos ir daugelis universitetų prisitaikė prie pasikeitusios situacijos bei dirba nuotoliniu būdu. Apie šios naujovės įtaką tam, kas tradiciškai būdavo vadinama polilogu, dar iki krizės yra rašęs ne vienas autorius. Kai nebelieka mokytojo ir mokinio santykio, tokia masė auditorijos, kuri klausosi paskaitos ar pamokos ekrane, dažniausiai vadintina tiesiog minia, kurios narių nebesieja beveik jokie apčiuopiami bendri interesai ir vertybės. Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai, kuri principingai priešinasi Vakarų universitetų šimtmečiais diegtai ir tobulintai bendravimo formai.

Ir štai šiandien socialiniuose tinkluose kiekvienas, kuris anksčiau publikuodavo savo asmenukes, staiga suprato, kad gali ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti save. Taip gimsta masinis narcizų šou. Apie liguistą savimeilę, kurią patiria save filmuojantis žmogus, dar prieš keturis dešimtmečius garsiai kalbėjo ir rašė daugelis viso pasaulio vaizdo menininkų. Visi jie tvirtino panašią tiesą – Narcizo vaidmenį atliekantis žmogus elgiasi kitaip nei į pašnekovą besiorientuojantis asmuo. Filmuojant save, visu bjaurumu skleidžiasi kompleksai, perversyvūs polinkiai, manijos ir kitokios patologinės būsenos. Pasaulį dabar ištikusios krizės laiku galima tiesiog kataloguoti ir klasifikuoti viešuosius monologinius pasisakymus į kamerą. Visi tie žmonės byloja apie monologo ir apeliatyvinės kalbos funkcijos diktatūrą. Dažnam iš tų kalbančiųjų net nesvarbu, kas juos girdės ir matys, nesvarbu ir tai, kokia informacija bus perteikta, – dominuoja vienintelis tikslas, kurį apibrėžia verbalinės kalbos ir vaizdo retorika.

Praėjusiais metais eilėraščių knygą "Maratonas" išleidęs poetas Aistis Žekevičius viename iš jos tekstų rašė apie tai, kad pasaulis baigsis tuomet, kai nebeliks dialogo. Šiandien dažnai girdime jau standartinėmis klišėmis tapusias frazes: "pasaulis nebus toks, koks buvo", "mus kankina baimė ir nežinia". Tokių charakteristikų teigiama psichologinė vertė yra neabejotina – žmonės įvardija savo būsenas. Tačiau būtų dar pozityviau, jei bent daugelis tuos žodžius vartojančiųjų susimąstytų, nuo ko gi priklauso, koks tas pasaulis bus, ir kas gali nutraukti nežinią, kuri yra baimės priežastis. Manau, paaiškėtų, kad, sakydami monologus apie tai, kaip jaučiamės, sau padedame labai nedaug. Kur kas stipresnis poveikis būtų tada, jei bent atmintyje išsaugotume ir netrukus tęstume plėtoti dialogo tradiciją, iš kurios ir randasi ne stabų keliamas išgąstis, o savąja patirtimi pagrįstas žinojimas, sukuriantis ir ramybę, ir nors dalinį stabilumą. Tuomet ir pasaulio kaita nustotų kelti egzistencinį siaubą, nes tikrovę kuria būtent mūsų žinojimas, neišvengiamai sukeliantis veiksmus ir sukuriantis rezultatus. Į vieną ne virtualųjį pašnekovą, su kuriuo sieja nebūtinai šeimos ryšiai, nukreipta verbalinė kalba šioje kryžkelėje išlieka vertybių vertybe.