Muziejų skaitmena: kurti turinį ne apie kažką, o kažkam

Knygos autorius pristatė ir analizavo priežastis, kurios nulėmė vėlyvą darbo muziejuose su skaitmeniniu turiniu pradžią, ir muziejų lauko dalyvių pasidalijimą į dvi stovyklas dėl prasidėjusio kompiuterizavimo. Viena grupė žmonių džiaugėsi ir įžvelgė didelį potencialą darbų, kuriuos buvo galima atlikti pasitelkiant kompiuterines programas. Kita dalis reagavo priešingai ir teigė, kad darbas su kompiuteriais eikvoja daug muziejaus darbuotojų laiko, tačiau neduoda gerą įspūdį keliančių rezultatų. Kas vyksta, kai svarbia tema nėra bendros nuomonės? Taip, kyla diskusijos.

Ko gero, pirmiausia reikėtų paminėti, kad kompiuterizavimo pradžia muziejuose yra siejama su praėjusio šimtmečio 7-uoju dešimtmečiu. Bibliotekose šie procesai prasidėjo kiek anksčiau ir klostėsi kiek sklandžiau. Šį vyksmą nulėmė tai, kad bibliotekos jau buvo pripratusios prie sisteminio darbo: kuo aiškesnė literatūros darbų archyvavimo sistema, tuo lengviau dirbti pačiai bibliotekai. Muziejų lauke ne visi žmonės norėjo susitaikyti su sistemų kūrimo įsitvirtinimu. Pasak jų, muziejai, priešingai nei bibliotekos, per eksponatus kuria istorijas, o griežtos sistemos ribotumas trukdytų pastarajam veiksmui.

Netrūko kuratorių, kurie manė, kad kompiuteriais kuriamos saugomų objektų struktūros įdomybių kabinetuose, muziejuose mažina kūrybinę laisvę kurti ekspozicijas, vadovaujantis jų pačių kuriamomis individualiomis struktūromis. Įniršis kildavo ir dėl to, kad su kompiuterių sistemomis dirbantys, jas kuriantys ir palaikantys asmenys dažnai nebūdavo pakankamai įsigilinę į muziejų veiklos specifiką. Muziejų darbuotojai juos kritikuodavo dėl nežinojimo, kaip sukurti ne tik veikiančias, bet ir muziejaus tikslus atitinkančias sistemas. Kodėl tokiu atveju muziejų darbuotojai patys negalėdavo imtis iniciatyvos? Viena pagrindinių priežasčių – kompetencijos trūkumas.

Galbūt šie virtualieji turai prisidės prie naujos muziejų auditorijos radimosi.

Nepaisant to, dalis muziejų srityje dirbančių asmenų suvokė, kad turinio skaitmeninimas ir kompiuterizuotų įrenginių pritaikymas muziejuose buvo neišvengiamas žingsnis. Juolab kad XX a. antrojoje pusėje į muziejus ėmė plūsti kur kas daugiau naujų eksponatų. Tam įtakos turėjo prasidėję intensyvūs kasinėjimo darbai, miestų plėtra, naujų kelių tiesimo darbai ir naujų archeologų karta. Buvo siekiama atlikti kuo daugiau vietovių tyrinėjimų, kasinėjimų prieš pradedant tiesti, pavyzdžiui, naują kelią ir taip apsaugoti kultūros paveldą nuo išnykimo.

Jeigu kiltų klausimas, kokia eksponatų gausa turima omenyje, tai būtų galima pateikti Smithsonian muziejaus (JAV) pavyzdį: 1969 m. šio muziejaus zoologijos padalinys pasipildė 200 tūkst. saugotinų objektų. Ir tai tik vieno iš padalinių atvejis, o padalinių yra ir daugiau! Pasak šios įstaigos atstovų, buvo suprasta, kad muziejus nuo to laiko gali tikėtis sulaukti apie milijono naujų kolekcijai tinkančių ir saugotinų objektų kasmet. Dėl šios priežasties buvo manoma, kad kompiuterizavimas ir automatizuotas darbas galėjo prisidėti prie vidinio muziejaus darbo sąlygų gerinimo, neįpareigojant darbuotojų rankiniu būdu susisteminti visų eksponatų ir vėliau rūpintis nuolatine sistemų priežiūra ir palaikymu, – tai galėjo padaryti kompiuteris.

Darbo su kompiuteriais ir jų adaptavimo muziejuose pranašumus buvo siekiama pristatyti ir lokalių diskusijų metu, ir tarptautinėse konferencijose. Įdomu tai, kad kompiuterizavimo optimistams tekdavo išgirsti ne tik oponuojančias nuomones, tačiau ir sužinoti, jog prieštaraujantieji jų nepabijodavo vadinti technofilais. Miela, tiesa? Smalsu būtų sužinoti, ką šiuo metu, kai skaitmeninis turinys pandemijos akivaizdoje padeda muziejams išlaikyti dialogą tarp jų ir lankytojų, manytų ar mano tie, kurie taip stipriai peikdavo kompiuterizavimą muziejuose.

Džiugu, kad trečiąjį XXI a. dešimtmetį pasitikome aštriausias diskusijas šia tema palikdami praeityje. Klaidinga sakyti, kad diskusijų nebėra – jų kyla, ir gana dažnai, tačiau dabar prioritetas nebėra teikiamas klausimui,  ar mums reikia kompiuterių ir skaitmeninio turinio vystant muziejų veiklą. Bėgantis laikas spėjo įrodyti: kompiuteriai ir kompiuterinės programos muziejų veikloje yra būtinos. Svarbu pastebėti ir tai, kad šiandien skaitmeninis turinys jau naudojamas ne tik muziejaus vidiniam darbui organizuoti, tačiau ir ryšiui su lankytoju kurti. Dėl šios priežasties šiuo metu svarbesnis klausimas, kurį kelia (ar turėtų kelti) muziejai yra toks: kaip mes galime panaudoti skaitmeninį turinį, kad jis būtų naudingas muziejui ir jo santykiui su lankytoju? Ieškoti atsakymų į šį klausimą, ko gero, daugelį muziejų kaip niekad paskatino pasaulinė pandemija.

Tai, kad dėmesys šiai temai Lietuvoje buvo skiriamas dar iki 2020-ųjų amerikietiškų kalnelių, įrodo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir jo partnerių įgyvendinamas Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos plėtros, modernizavimo, naujų e.paslaugų kūrimo projektas "Virtualusis muziejus". 2019–2020 m. buvo sukurti visi planuoti 26 Lietuvos muziejų ir Vilniaus pilių teritorijos virtualieji turai tiek anglų, tiek lietuvių kalbomis. Virtualiųjų turų sąraše galima rasti ir Vytauto Didžiojo karo muziejų, ir Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, ir Nacionalinę dailės galeriją, ir Ignalinos krašto muziejų... Pasirinkimo spektras platus – visą virtualiųjų turų sąrašą pamatyti ir juose dalyvauti galima apsilankius internetinėje svetainėje www.limis.lt. Tikrai yra kuo pasidžiaugti. Juolab kad šių turų metu galima pasinaudoti prieiga prie kai kurių eksponatų per 3D formatą. Taip įgaunama galimybė eksponatą apžiūrėti taip, kaip nepavyktų muziejuje. Gebėjimo perteikti eksponato medžiagiškumą ekranas, žinoma, neturi, tačiau detaliai apžiūrėti norimas eksponato dalis, jas padinant ar pasukant pageidaujamu kampu, tikrai galima.

Ar pavyktų apsieiti be kritikos? Ko gero, būtų sunku. Kita vertus, filmo "Socialinė dilema" (angl. "The social dilemma") peržiūros metu nuskambėjo nemažai tiesos turinti frazė: "Kritikai yra tikrieji optimistai." Gali kilti mintis, kad tokiu atveju ir kompiuterizavimui muziejuose prieštaravusius žmones galima vadinti optimistais, tačiau čia reikėtų išlaikyti atskirtį tarp konstruktyvios kritikos, kuria yra siekiama prisidėti prie esamų rezultatų gerinimo, ir kategoriško pasipriešinimo bei atmetimo.

Grįžtant prie pastebėjimų apie virtualiuosius turus. Ar juos būtų galima tobulinti? Be abejonės. Nepaisant profesionalaus montažo, įgarsinimo, aukštos kokybės vaizdų ir sudarytos galimybės į kai kuriuos muziejaus eksponatus pažvelgti per 3D formatą, dalyvaujant virtualiuosiuose turuose kyla klausimas, kuris sukasi galvoje ir klausant dalies šalies muziejaus audiogiduose esančių garso takelių – kokiai auditorijai tai skirta? Turuose netrūksta istorinių datų, menotyrai būdingų sąvokų, ir tai tikrai nėra blogai! Skirtingais būdais pateikiama informacija atranda savo skaitytojus, klausytojus ar žiūrovus.

Kad ir kaip būtų, žiūrint šiuos turus, mintyse šmėstelėjo šeimos vaizdinys. Ar tėvai galėtų susėsti prie ekrano, atvesti savo atžalą į tokį virtualųjį turą ir ar vaikui tai būtų pramoga? Sunku tuo patikėti. Ar žmogus, kuris muziejuose ieško atokvėpio ir poilsio po ilgos darbo dienos žvelgiant į kompiuterio ekraną būtų pakankamai motyvuotas toliau žvelgti į vaizdą monitoriuje galbūt net nepakeičiant sėdėjimo lokacijos (nuotolinio darbo atveju)? Abejotina. Ar bičiulių draugijos, kurioms apsilankymas muziejuose yra malonus socializacijos ritualas, įkvepiantis išeiti iš namų ir vėliau prie puodelio kavos aptarti tai, ką pavyko apsilankymo muziejuje metu pamatyti, pasižymės iniciatyva organizuoti susibūrimą prie ekrano? Įsivaizduoti tai galbūt ir galima, tačiau patikėti realiu vyksmu gana komplikuota. Kita vertus, smalsiems žmonėms, kuriems yra malonu mokytis bei domėtis menu ir kultūra nepaisant pateikiamos informacijos formato, ar, pavyzdžiui, mokytojams organizuojant nuotolinį mokymą tai galėtų būti gana gera priemonė informacijai pateikti.

Trumpai tariant, sunku manyti, kad virtualiųjų turų lankomumas bus toks pats, kaip ir realių muziejaus ekspozicijų lankomumas arba kad juose dalyvaus tos pačios lankytojų grupės, kurios lankosi muziejuose ne per kompiuterio ekraną. Nepaisant to, galbūt šie virtualieji turai prisidės prie naujos muziejų auditorijos radimosi. Greitai turėtų pasirodyti tyrimo apie Lietuvos gyventojų pasitenkinimą skaitmeniniu kultūros paveldo pateikimu internetinėse platformose rezultatai – tuomet, tikėtina, viskas taps aiškiau ir daryti pagrįstas išvadas bus tikslingiau.

Bet kuriuo atveju minėtų virtualiųjų turų atsiradimas – didelis žingsnis į priekį. Na, o tam, kad kiti žingsniai būtų dar didesni ir spartesni, reikėtų nesustoti ieškoti atsakymų į klausimus apie tai, kokią auditoriją skaitmeniniu turiniu yra norima pasiekti. Bręstant atsakymams į šį klausimą, tikėtina, ims dėliotis ir idėjos, kokio formato skaitmeninis turinys tai turėtų būti ir kaip jis galėtų būti pateiktas, kad taptų įtraukus ir efektyvus. Muziejaus auditorija šiandien yra itin organiška ir įvairialypė, o tai sufleruoja apie skirtingų turinio pateikimo būdų poreikį. Gyvename laiku, kai muziejams nebepalanku kurti turinį vadovaujantis požiūriu –  vienas dydis tinka visiems (angl. one size fits all). Kaip buvo minėta vienoje iš ankstesnių publikacijų, muziejus yra mums ir apie mus, o mes juk esame visokie. Drįsčiau manyti, kad su laiku muziejaus kuriamo skaitmeninio turinio formų daugės, kiekviena iš tų formų bus svarbus elementas puoselėjant dialogą tarp muziejaus bei skirtingų jo lankytojų grupių ir tai bus vienas iš vykstančių procesų, įrodančių didėjančią šiuolaikinės muziejininkystės brandą.