Mylėti Pablą. Lietuviška versija

Regis, šiandien svajonių jaunikių vietą užima kriptošachtininkai, verslininkai ir instagramo selebričiai. O štai mano žalios jaunystės laikais ir dar keleriais metais anksčiau itin paklausiais vyrais buvo laikomi oficialaus darbo gyvenime neturėję sportiški vyrukai, "su reikalais" vis vykstantys į užsienio šalis ar "reikalus" tvarkantys čia, vietoje. Pačiai teko matyti, kad jais domėdavosi ne tik besmegenės tuštutės, bet ir išsilavinusios, žavios merginos iš gerų šeimų. Ir iš dalies galima suprasti kodėl.

Jei pasidedi į stalčiuką mintis apie ilgalaikes santykių perspektyvas ir ten pat nugrūdi sąžinės balsą, toks vyriškis – visai neblogas variantas. Jis visuomet turi pinigų ir laisvo laiko, su juo jautiesi saugi it už betoninės sienos, o ir dėmesį merginai rodyti dauguma šių "reikalų ministrų" tikrai moka. Teisybės dėlei, visi man simpatizavę vyrai su nelabai aiškiais pajamų šaltiniais buvo išties mandagūs, rūpestingi, o ir išgirdę neišvengiamą, turint galvoje jų užsiėmimus: "Nepyk, bet pora nebūsime", reaguodavo kur kas ramiau ir adekvačiau nei kai kurie teisininkai ar jautruoliai menininkai.

Kad ir kaip sunku ištarti tai garsiai ar mintyse, vyras, kurį myli, ir žmogus, kuris suteikia skausmą kitiems, yra vienas ir tas pats asmuo.

Yra ir kita, ne tokia graži žavėjimosi blogais berniukais pusė. Tikrai neužsiimsiu moralizavimu ir nefilosofuosiu, kad, dėvint tokio vyro dovanotus kailinius, žmonių, iš kurių pinigai kailiukui buvo išmušti, kraujas kapsi ir ant nepriekaištingo damos manikiūro. Tai tiesiog moralės buvimo ar nebuvimo klausimas. Neįrodinėsiu ir to, kad turint tokį širdies draugą, kartu ir jo merginai užkertamas kelias į inteligentiškas bičiulių kompanijas ar aukštas pareigas prestižiniuose darbuose. Protingesnės pačios tai suvokia, o kvailėms to ir nereikia. Noriu tik priminti, kad priimdamos į savo gyvenimą bei širdį žmogų, kartu neišvengiamai priimame ir jo gyvenimo būdą. Gyvenant su gydytoju teks pasiruošti naktims, kai lovoje vartysiesi viena, nes jam teks ligoninėje slaugyti pacientus. Verslininkas neišvengiamai stresuos dėl nepažadėto rytojaus ir suks galvą, kaip išmokėti algas darbuotojams. O nusikaltėlis?..

Tikrai yra nelegaliomis veiklomis užsiimančių asmenų, kurie, jų moterų teigimu, yra nuostabiausi kada nors istorijoje egzistavę vyrai ir tėčiai. Ir galbūt tai nėra melas. Tačiau kažin ar tai atperka realią riziką, kad tą savo pasakų princą, visai įmanoma, teks ilgus metus matyti pro grotas. Vargu ar eliminuoja pavojus, kurie, grėsdami jam, automatiškai kabos ir virš tavo bei vaikų galvų. Net jei šiandien toks vyras savo jausmus išpažįsta deklamuodamas Williamo Shakespeare'o eiles ir siųsdamas glėbius rožių, ar, turint galvoje jo "užklasinę veiklą" bei problemų sprendimo metodus, neteks bijoti išeiti iš savų namų, kai šie laimės nebeteiks?

Nenoriu atimti filmo žiūrėjimo malonumo, kitaip tariant, spoilinti, bet paskutinėje juostos scenoje Virginijos Vallejo vaidmenį kūrusi Penélope liūdnai taria: "I love Pablo. I hate Escobar" (angl. Myliu Pablą. Nekenčiu Eskobaro). Ir tai turbūt skausmingiausiai, bet kartu ir tiksliausiai apibūdina santykius su žmogumi, esančiu kažkur už įstatymo ribų. Nes nesvarbu, myli Pablą, Joną, Petrą ar Mindaugą (tikrai jokių aliuzijų su konkrečiais lietuviško kriminalinio pasaulio veikėjais), kartu su jumis gyvena tiek jo pavardė, tiek ir gatvės klyčka. Kad ir kaip sunku ištarti tai garsiai ar mintyse, vyras, kurį myli, ir žmogus, kuris suteikia skausmą kitiems, yra vienas ir tas pats asmuo.