(Ne visai) Šventas Valentinas

Dėžutė su gumine mėšlo krūva viduje. Arba lerva, pavadinta širdį sudaužiusio žmogaus vardu bei sumaitinta alkanoms zoologijos sodo surikatoms. Tai – tik pora iš gausybės originalių paslaugų, skirtų eksams, kurias Šv.Valentino periodu absoliučiai rimtai siūlo Lietuvos bei užsienio verslininkai. Tikrai nenoriu prisiimti visažinės vaidmens ir patarti, kaip gyti po skaudaus išsiskyrimo. Bet, man regis, jei esi tiek nesubrendęs, kad emocijas reiški siuntinėdamas butaforines fekalijas, tai gal ir į suaugusiųjų santykius veltis nereikėtų.

Kartais mėgstu paskaityti garsiojo indų dvasinio vadovo Osho pamąstymus. Nors pastarieji su dabartinės visuomenės įpročiais neretai kertasi kaip vegano Ugniaus Kiguolio įsitikinimai bei Krekenavos mėsinės veikla, minčių pasitaiko naudingų. Štai, pavyzdžiui, pabrėžiamas paradoksas, būdingas daugumai susituokusių (ar šiaip ne pirmus metus drauge esančių) porų. Ilgisi žmonės jau seniai praeityje likusio medaus mėnesio, romantizuoja įsimylėjusius savo žvilgsnius senose nuotraukose, tačiau gyvena tarsi vienas kitą pakenčiantys kambariokai. Ir net nesusimąsto, kad vienas kitu domėtis galėtų ir dabar. Nes žmonės iš fotoalbumų niekur nedingo.

Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas.

Nežinau, ar moraline prasme tinka lyginti tokius dalykus, bet, matyt, ne šiaip sau liaudies išmintis turi tokius juokelius: "Jei vyras atidaro žmonai automobilio dureles, nauja arba žmona, arba mašina." Dar, būna, romantiniai santykiai primena išmaniojo telefono įsigijimą. Iš pradžių – laukimo ir troškimo fazė. Paskui, vos išlupęs iš blizgančios dėželės, negali naujuoju pirkiniu atsidžiaugti. Perki dėkliukus, nekiši į kuprinės kišenėlę kartu su raktais – kad tik, neduok Dieve, neįbrėžtum. Paskui palengva iPhone tampa tik kasdiene susisiekimo priemone, nebe technologinės evoliucijos stebuklu. Praeina dar šiek tiek laiko, ir, žiūrėk, jau pats lauki, kol galutinai suskaldysi ekraną, kad turėtum progą pakeisti į naujesnį modelį. Ir, galiausiai, kaip sakoma, čiupt už vadžių…

Liūdnas beviltiškumo jausmas apima matant, kaip kadaise vienas kitą branginę žmonės ne tik kažkur pameta meilę, bet ir ima slapčia (ar net atvirai) vienas kito nekęsti. Kai pasidaro įprasčiau antrąją pusę vadinti durniumi, negu pasakyti kažką malonaus. Kai patogiau jaučiamės siųsdami į visas keturias puses, negu tardami "myliu tave". Kai bičiuliams pilamos visos savojo žmogaus nuodėmės, tikros ir įsivaizduojamos, nesusimąstant, kaip atrodai pats ar pati, jei su tokiu gyveni. Ir kalbu aš ne apie fizinį potraukį, kuris po kiek laiko neapslopsta turbūt tik mažam procentui laimingųjų. O apie manymą, kad su savais elgtis gali kaip chamas, nes jie vis vien niekur nedings.

Greičiausiai kiekvienas porų terapeutas galėtų papasakoti amžinąjį neištikimybės ar skyrybų priešistorės scenarijų. Girdi dieną iš dienos žmogus namuose, koks jis niekam tikęs mazgotė, koks nenusisekęs kvailys ir kuris zoologijos sodo gyventojas. O štai staiga atsiranda kažkas, kam jis visai ne mazgotė, o protingas ir šaunus vyrukas. Arba moteris, jau tapusi savajam tiek neįdomi, kad ir dujokaukę užsimaukšlinusi sulauktų nebent klausimo "Oba, antakius išsipešiojai?" Tada iš kažkur išnyra kitas, kuris ne tik papešiotus antakius, bet ir naują suknelę ar šukuoseną pagiria. Ir štai – posūkis į kairę, dūžtantys indai arba ištikimybė, kuri velkama kaip nepakeliamas kryžius. Iš pareigos. Tyliai nekenčiant.

Nenuostabu, kad galiausiai pabėgus iš tokios katorgos, kadaise mylėtą vyrą ar moterį matai kaip nariuotakojį, vertą nebent tapti gyvūnėlio pietumis. Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas. Arba dėl to, kad pasirinkai iš esmės sau netinkantį žmogų. Ir sukandęs dantis kentėjai įvairius pažeminimus, gaišdamas laiką ir nervus, kai seniai reikėjo pavymui užtrenkti duris. Tik štai sau guminės išmatos neatsiųsi. Raktu mašinos nesubraižysi. Ir net velniop pats savęs nepasiųsi. Tada belieka tik bėgti į kitą gatvės pusę, pamačius jį ar ją. Ir tikėtis, kad kitas loterijos bilietas bus laimingesnis. Nes jau tu tai tikrai jo nusipelnei.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
tam "avinui "kuris eis balsuoti: jeigu nenutuoki apie ka rasoma ;;;;tai brisiau,i buda ,,nekiauksek.

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Tikrų tikriausia realybė.Gaila,kad parinkta,o ne pačios išmąstyta ar išgyventa.Jis ar Ji gali tapti ne eksais o lygiais mus supantiems žmonėms tik save nepervertinant ir neišaukštinant laikino kito individo sublizgėjimo.

tai

tai portretas
Psichikos pazeistu zmoniu neisgydysi, ateis mielieji ir jums senatve bet ta senatve gali buti jums psichiatrinej ligoninej arba slaugos namuose, laikas eina....
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Aršūs idiotai
    Aršūs idiotai

    Esama žinomo posakio, kad įvairiuose susibūrimuose nedera kalbėti apie keturis dalykus: politiką, religiją, pinigus ir sveikatą. Beveik kiekvienu atveju tai gresia nesusikalbėjimu, oponento tąsymu už sagos, arba sentimentaliu verkšlenimu. Ypa...

    28
  • Šiuolaikinis menas ir populiarusis diskursas
    Šiuolaikinis menas ir populiarusis diskursas

    Akivaizdu, ir reikia tai pripažinti, kad gyvename tokioje šalyje, kurios dauguma žmonių nesupranta šiuolaikinio meno kaip savitos kūrybos rūšies. Šio, iš esmės, istorijos nulemto sąmonės barjero negeba peržengti ne t...

  • Knygos apie <span style=color:red;>(ne)</span>įvykusius švietimo pokyčius
    Knygos apie (ne)įvykusius švietimo pokyčius

    Prisiminkime dvi dainas – Vytauto Kernagio "Saugok sveikatą" ir "Hiperbolės" "Daktarai". Šios dainos puikiai spinduliuoja sąstingio epochos dvasią ir kartu bando atsakyti į svarbiausius gyvenimo prasmės klausimu...

    1
  • Pušys 38-oje lygiagretėje
    Pušys 38-oje lygiagretėje

    Šaltojo karo (1946–1991) pradžia žymi ne tik naujos žmonijos epochos gimimą, bet ir legendinio generolo Douglaso MacArthuro (1880–1964) karjeros pabaigą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), nacizmo grėsmę pakeit...

    9
  • Turtuoliai vargšai
    Turtuoliai vargšai

    Posakį "Maži vaikai – maži vargai" galima paversti finansine paralele: maži vaikai – maži pinigai, dideli vargai – dideli pinigai. Tam pritartų šiemet bendrojo lavinimo mokyklas baigsiančių abiturientų tėvai. ...

  • Gyvenimas belaukiant. Ne Godo.
    Gyvenimas belaukiant. Ne Godo.

    Ausinėse skamba raminamųjų savybių nestokojantis Johno Lennono balsas. "Life is what happens to you while you’re busy making other plans" ("Gyvenimas nutinka, kol esi užsiėmęs kurdamas kitus planus" – iš anglų k.)...

    6
  • Rytietiški saldėsiai
    Rytietiški saldėsiai

    Nursultanas Nazarbajevas pavargo būti Kazachstano prezidentu. 30 metų aukščiausioje valdžioje – ne juokas. Bet kas pavargtų. Nuo prabangos ir galios – taip pat. ...

    5
  • Laisvės ir tolerancijos kelyje
    Laisvės ir tolerancijos kelyje

    Ligai ir mirčiai išplėšus iš mūsų gretų artimą draugą ir bendražygį Freddy Opsomerį (1955–2019) reikia paskubėti kažką svarbaus liudyti mūsų – Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" istorijai. Gimtojo...

    1
  • Apie laimę
    Apie laimę

    Kai kas šiandien švenčia Laimės dieną. Idiliškas vaizdelis: tėvai laimingi su vaikais, vaikai – su tėvais. Deja, neretai, tos laimės pritrūkus, tėvai atsiduria senelių namuose, šiais laikais dažnai vadinamais &scaron...

    4
  • Atsakomybė už pokyčius
    Atsakomybė už pokyčius

    Tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo pranešimas, jog Klaipėdoje prieš mero rinkimų antrąjį turą vienos uostamiesčio mokyklos vadovas ir rinkimų komisijos pirmininkas ragino balsuoti už vieną kandidatų. ...

    1
Daugiau straipsnių